Padaugėjus užklausų apie Balstogę: iš kelionės archyvo.

Balstogė: miestas, kur pilni delnai alyvų.

Po pernai metų kelionės maršrutu  Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė (Bialystokas) , likau sužavėta Balstoge ir vis rezgiau planus čia sug...

Mane galima sutikti:

Liepa: Žemaitija //Lapkritis: WTM turizmo paroda Londone.

Giminės portretų galerija- senų laikų Veidaknygė.

Sunday, July 24, 2016

Portretas gali teisėtai būti laikomas niekada savo aktualumo neprarandančiu tapybos žanru. Tais laikais, kai nebuvo feisbukų, tviterių, ir instagramų, menininko sugebėjimas portrete perteikti subjekto atvaizdą buvo ne vienos sėkmingos ar nesėkmingos santuokos priežastis. Garsiausias nepavykusio portreto atvejis žinomas dar XVI a., kai Anglijos karalius Henrikas VIII ketino vesti ketvirtą kartą. Jo užsakymu meistras Holbeinas nuvyko į dabartinės Vokietijos žemes nutapyti seserų Anos ir Amalijos iš Klyvo portretų- jeigu portretas patiks karaliui ir santuoka bus sutarta, Henrikas VIII net pažadėjo nereikalauti kraičio. Sutarti dėl portretų tapymo nebuvo paprasta, nes Klyvo valdovas, Anos ir Amalijos brolis, buvo uolus griežtų pažiūrų protestantas, ir seserys Anglijos ambasadoriui buvo pristatytos apmūturiuotos taip, kad turbūt tai buvo pirmasis žinomas burkos paminėjimas Europoje. Kai Anglijos ambasadorius mandagiai užprotestavo prieš tokį kandidačių į karalienę apdengimą nuo jo akylo žvilgsnio, Klyvo valdovas tiesiai šviesiai paklausė: "Tai gal Jums jas nuogas parodyti?" Bet portretais jau tada ar ne keturiasdešimt septynerių metų karalius nepasitikėjo ir dar prieš svarstydamas nuotakos iš Klyvo kandidatūrą kreipėsi į Prancūzijos ambasadorių prašydamas suorganizuoti jam asmeninį susitikimą su prancūzėmis kandidatėmis į žmonas. Šokiruotas tokio tiems laikams nepamatuoto pageidavimo, Prancūzijos ambasadorius- nebūtų prancūzas- irgi paklausė, ar Henrikas VIII nepageidautų tuo pačiu ir išbandyti kiekvieną kandidatę lovoje, kad būtų lengviau išsirinkti. Šiam pasiūlymui juokais pritarė ir pats Prancūzijos karalius. Deja, Anos iš Klyvo portretas karaliaus manymu taip neatitiko realybės, kad Henrikas VIII panoro išsiskirti. Be (ir ne be pagrindo) save Europos geidžiamiausiu jaunikiu laikiusiam karaliui neįtikusios Anos iš Klyvo išvaizdos, naujoji griežtai protestantiška dvasia auginta Anglijos karalienė nei šoko, nei lošė kortomis- kas buvo vienos iš pagrindinių pramogų Anglijos dvare.

Anne of Cleves, by Hans Holbein the Younger.jpg
Ana iš Klyvo. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1539 m. Wikipedia Public Domain.
Ana iš Klyvo dažnai istorikų yra laikoma sausiausiai iš balos išlipusia Henriko VIII žmona. Kitas įdomus su portretu susijęs dalykas yra Senovės Romoje žinota damnatio memoriae bausmė. Gėdą giminei užtraukusio giminės nario atminimas buvo visiškai ištrinamas iš giminės istorijos sunaikinant visus jo atvaizdus ir jo sukurtus kūrinius. Dažniausiai ši bausmė paliesdavo Romos imperatorius (jeigu mažiau žinomi žmonės sėkmingai trindavo savo giminių atminimą, tai apie juos nieko ir nėra žinoma, o imperatoriaus atminimo visgi taip lengvai neištrinsi). Damnatio memoriae pasireikšdavo ištrinant to asmens vardą iš oficialių rašytinių šaltinių, sugriaunant jo kūrinius, sunaikinant portretus ir biustus, ir t.t. Geriausias pavyzdys- imperatoriaus Nerono rūmų "Domus Aurea" liekanos po dabartiniu imperatorių Flavijų amfiteatru, geriau žinomu kaip Romos koliziejus: per keturiasdešimt metų unikalus statinys buvo visiškai palaidotas po žeme ir užstatytas naujais statiniais. Žinoma, visais laikais buvo mėgėjų digerių, kurie mėgdavo atrasti paslėptas vietas. Vienas tokių paliko savo autografą ant požeminio Domus Aurea sienos- Rafaelis. Specialistai lygina Nerono rūmų sienų tapybą su Rafaelio darbais ir minčių kyla įvairių. Beje, Domus Aureus atvertas turistų lankymui. Du imperatoriaus Flavijaus Vespasiano portretai, saugomi muziejuose JAV, dabar identifikuojami kaip perdaryti imperatoriaus Nerono portretai. Perdaryta buvo ir save su Saulės dievu tapatinusio Nerono kolona, kurios turėtą Nerono veidą perdarė į įsivaizduojamą Saulės dievo veidą ir perkėlė į naują vietą dvidešimt keturių dramblių pagalba.

El Coloso de Nerón.jpg
By Art: Jaime Jones. Source: Marianne Bergmann, Institute for the Study of the Ancient World, New York University, CC BY-SA 4.0, Wikipedia Commons.
Kalbant apie aukščiausius asmenis, valdovų portretai visų pirma atliko valstybės reprezentavimo funkciją. Tai labai juntama iš monetų, ant kurių būdavo kaldinami valdovo portretai (pirmosios LDK monetos su valdovo atvaizdu nukaldintos 1545 m. valdant Žygimantui Augustui). Tęsiant valstybę reprezentuojančiu valdovų portretų temą, galima vėl remtis Henriko VIII (Tiudorai istorijos mylėtojams yra tikra aukso kasykla) užsakytu portretu, nutapytu apie 1545 m. nežinomo dailininko. Portrete antrame plane matosi Tiudorų herbinėse spalvose (baltoje ir žalioje) gobelene išausti taip vadinami "karaliaus žvėrys", o tris svarbiausius karališkosios šeimos narius virš galvų saugo baldakimas. Įdomiausias šio valdovo užsakyto šeimos portreto dalykas- karalienė Džeinė Seimur jau aštuoneri metai kaip amžinas atilsis (mirė 1537 m. dėl gimdymo komplikacijų, padovanojusi Henrikui VIII ir visai Anglijai teisėtą sosto įpėdinį). Šio portreto tapymo metu Anglijos karaliene jau dvejus metus buvo Kotryna Par. Džeinės Seimur karaliavimas buvo trumpas ir su liūdna pabaiga, bet su pratęsimu į amžinybę: Henrikas VIII pageidavo būti palaidotas šalia Džeinės Seimur ir paliko šia tema detalius nurodymus. Deja, jo pageidautas antkapinis paminklas taip ir neiškilo dėl tam tikrų aplinkybių, nebėra ir žalvarinės lentos su elegija Džeinei Seimur:

Here lieth  Phoenix, by whose death
Another Phoenix life gave breath;
It is to be lamented much
The world at once ne'er knew two such.

Valstybiniu lygmeniu žiūrint, valdančiosios dinastijos portretų galerija buvo ir labai slidus politinis dalykas. Trumparegė, kreivais dantimis, nelygiais pečiais, mažaraštė Marija Antonija Jozefa Joana (būsimoji Marija Antuanetė) su garsiąja Habsburgų lūpa, kurią portretuose dailininkams pavykdavo nuslėpti tapant portretus tam tikru kampu, buvo pėstininkas Europos valdovų vedybinėje rinkoje, visiškai neplanuotai nutekėjusi į Prancūziją, nes daugiau tekintinų nuotakų dėl tam tikrų aplinkybių tuo metu Vienos rūmuose tiesiog nebuvo. Tačiau Versalis ilgai nesakė nei taip, nei ne, todėl Prancūzijos ambasadoriui, kuris kiekvieną sekmadienį eidavo audiencijos pas Mariją Teresę, turėjo būti labai nesaldu, nepaisant egzotiškų vaisių gausos žiemą, kuriais jį apipildavo Marija Teresė. Ir štai Marija Teresė pasakė Prancūzijos ambasadoriui, kad ji turi visus Prancūzijos valdovų portretus, gautus iš velionės marčios Izabelės iš Parmos (vyriausios Liudviko XV dukters iš jo santuokos su Marija Leščinska, jos senelis buvo Liudviko XIV anūkas). Ambasadorius neatsargiai atsiliepė, kad jo valdovas Liudvikas XV mielai turėtų atsakomuosius Vienos dvaro portretus. Tačiau išreikštas susirūpinimas dėl tokios diplomatinės staigmenos iš Versalio atvyko greičiau, nei spėjo pajudėti dailininko teptukas. Jau tapusi Prancūzijos karaliene ir išgyvenanti kuklumo apdaruose fazę Marija Antuanetė sukėlė skandalą savo portretu, kuriame jos kuklūs apdarai nesiderino su tokio aukštai pastatyto asmens reprezentacija (man žinomi net du tokie portretai). Keletas portretų bandė taisyti PR situaciją ir Madam Deficit, kaip ją praminė prancūzai, ėmė vaizduoti kaip rūpestingą motiną su vaikais mažiau pretenzinguose interjeruose.Tuščias lopšys viename iš žinomiausių Prancūzijos karalienės portretų skirtas pabrėžti neseną vaikučio netektį ir sukelti žmonių simpatijas. Kas drįstų pasakyti, kad jos dėka žmonės skursta? Galite tai vadinti propaganda.

Marie Antoinette and her Children by Élisabeth Vigée-Lebrun
Marija Antuanetė su vaikais. Louise Élisabeth Vigée Le Brun [Public domain], via Wikimedia Commons.
Pirma rimtesnė užuomina apie LDK valdovų portretus siekia XV a., kai Aleksandras Jogailaitis piršosi Ivano III dukrai Elenai. Yra žinoma, kad jai buvo parodytas Aleksandro Jogailaičio portretas. Elenos portretas, mano žiniomis, nutapytas nebuvo- neatmetu galimybės, kad tokio pasaulietiškumo apraiškai priešinosi stačiatikiška Maskvos dvaro kultūra. Tačiau Aleksandro pasiuntiniai, reikia manyti, Elenos išvaizda ir be portretų buvo patenkinti. Tiksli citata iš  J. Kudirko-Kudirkienės knygos "Valdovų meilės pėdsakais" šiuo klausimu būtų tokia: "Išėjo panelė prie tėvo ir nusilenkusi atsistojo. O kai ją pamatė pasiuntiniai, suprato, kad angelas žmogaus kūnu, ir pritrenkti grožio stovėjo kaip įbesti." Beje, jeigu tikėti istorikais, pasiuntiniai nei kiek nepamelavo.

Įdomių dalykų vykdavo ir valdovų bei didikų kelionių po Europą metu. Keliauti po Europą (būtinai apsilankant Italijoje), susipažinti su nauja kultūra, lankytis užsienio universitetuose (kur dėstomoji kalba tuo metu buvo lotynų), megzti pažintis, kaupti vertybių kolekcijas- visa tai buvo didiko auklėjimo sudėtinė dalis. Yra žinoma, kad Bona Sforca finansavo mūsų krašto jaunuolių "kultūrinės kvalifikacijos kėlimo" keliones į Italijos dvarus. XVIII a. atsirado mada rašyti kelionių žurnalus, laiškus, kuriuos adresatai skaitydavo to meto madinguose salonuose susirinkusiai publikai. Žinoma, kalba pagrinde eina apie vyriškosios lyties keliautojus, nes jų seserys buvo ugdomos namuose arba vienuolynuose pagal gana specializuotas programas. Yra žinoma, kad mūsų valdovai Žygimantas ir Vladislovas Vazos pozavo Rubensui savo kelionių po Europą metu. Koks rezultatas?

 Žygimantas ir Vladislovas Vazos. Rubensas, Wikipedia Commons. Raskite dešimt skirtumų
Beje, to raudono kaspino simbolika man iki šiol paslaptis. Taipogi nepamirškime, kad keitimasis valdovų portretais tais laikais buvo panašus į keitimąsi giminės nuotraukomis atminčiai šiais laikais, nes visi Europos valdovai priklausė uždaram ir artimai giminingam elito ratui. Tas ratas kartais buvo toks giminingas, kad dėl kraujomaišos giminės išmirdavo. Štai nei 39-rių m. nesulaukusio Ispanijos karaliaus Karolio II mirtimi 1700 m. pasibaigė Ispanijos Habsburgų linija.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose saugomas ir kol kas visuomenei tik trumpai buvęs pristatytas vienas seniausių (jeigu ne seniausias) Vytauto Didžiojo atvaizdų. Jis į muziejaus rinkinius pateko su serija Europos valdovų akvarelėse atvaizdų iš aukciono Didžiojoje Britanijoje. Akvarelėje pavaizduotas Vytautas Didysis ir jo pirmoji žmona Ona, kuri klaidingai nurodoma kaip Lenkijos karalienė. Akvarelė sukurta jau gerokai po Vytauto Didžiojo mirties nežinomo vokiečių dalininko. Mūsų turimoje serijoje yra dešimt šeimyninių portretų, bet specialistai galvoja, kad kolekcija nepilna. Nepaisant meninių neatitikimų su istorikų komentarais, mums šis rinkinys svarbus tuom, kad jis pastato LDK valdovų porą lygiai su kitų Europos šalių valdovų poromis. Taip kad valstybės reprezentacija valdovų portretuose aktuali net ir tada, kai tų valdovų net ir amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Didikai visame kame stengėsi neatsilikti nuo savo valdovų. Didikų giminės portretų galerija reprezentavo giminės senumą, giminės ryšius su kitomis giminėmis, užimamas valstybines pareigas, galiausiai- asmenines dorybes. Ryškiausias toks pavyzdys buvo 2012 m. Vilniaus dailės muziejuje surengta Sapiegų giminės portretų paroda. Parodos atidaryme dalyvavo ir šios giminės atstovas Michalas Sapiega. Garbus svečias atvyko iš Belgijos, ir tai buvo pirmas Sapiegų giminės atstovo apsilankymas Lietuvoje po 200 metų pertraukos. 158 eksponatai, ginkluota palyda, milijono eurų draudimas. Iki 300 vienetų eksponatų parodą papildė Lietuvos muziejų rinkiniai. Portretų galeriją sudarė 72 vienetai- tai labai įspūdingas skaičius. Kita vertus, istorikai sugeba nustatyti bent septyniolika šios giminės kartų, davusių mums senatorius, kanclerius, pakanclerius...Po Valkininkų mūšio Sapiegų priešininkai nusiaubė Antakalnio rezidenciją, kliuvo ir joje buvusiai portretų galerijai.

Alžbieta Sapieha (Radzivił). Альжбета Сапега (Радзівіл).jpg
By Unknown - Скеп'ян А. Князі Слуцкія. — Менск: Беларусь, 2013., Viešo naudojimo,Wikipedia Commons.
Portrete nutapyta Elžbieta Radvilaitė- Sapiegienė buvo antroji LDK kanclerio Leono Sapiegos žmona- žmogaus, kuris Didžiuoju valstybės antspaudu tvirtino valdovo išduotus dokumentus. Arba netvirtindavo, tada toks dokumentas negaliojo. Kuom ne demokratija? Šis portretas puikiai reprezentuoja abidvi gimines. Visų pirma, Elžbietą supa laurų vainiko kompozicija, pabrėžianti giminės šlovę. Radvilų erelis su karūna- kunigaikščių herbas- turi Radvilų herbą ant krūtinės, o snape laiko Sapiegų herbą- taip pabrėžiama dviejų giminių bendrystė. Lotyniškas užrašas įvardina portreto subjektą ir pateikia platesnį giminės kontekstą- kas buvo tėvas, ir kas buvo motina, taipogi nurodo sutuoktinį. Individas didikas nefigūruoja kaip atskiras vienetas, jis visada vertinamas savo giminės kontekste- tokius portretus galima skaityti kaip knygą. Keletą portretinių Sapiegų giminės antkapių galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje.

Lietuvoje iki ATR padalijimo gyveno daug didikų, kurie buvo tai didesnio, tai mažesnio "kalibro".  Net jeigu viena giminė valdė keletą dešimčių dvarų, vietos užteko ir mažiau žinomoms ar šiandien pamirštoms giminėms. Dvaruose ilgus metus kauptos portretų kolekcijos permainų (padalijimų, karų, sovietmečio) metais buvo išblaškytos. Kas buvo evakuota su pasitraukusiais iš Lietuvos savininkais, kas sudegė per gaisrus, kas buvo sunaikinta dvasingo atėjūno, kas sunyko slaptavietėse...Todėl šiuo įrašu noriu Jus įkvėpti ir pakviesti pažiūrėti unikalią savo koncepcija parodą, šiuo metu pristatomą Vilniaus dailės muziejuje, kuri vadinasi "Portretai dvarų kolekcijose". Daugelis kūrinių rodomi pirmą kartą.

Philipp Arons (1821-1902). Marijos Radvilaitės-Tiškevičienės portretas. 1857. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Antano Lukšėno fotografija. Iliustracija iš Lietuvos dailės muziejaus skilties "Žiniasklaidai". 
Lietuvos muziejų kelio programos paroda "Portretai dvarų kolekcijose" vyksta nuo š.m. liepos 14 d. iki š.m. spalio 16 d. Vilniaus paveikslų galerija (Chodkevičių rūmai) yra Didžiojoje g. 4, Vilnius. Darbo laikas: II- VI 11.00-18.00, VI 12.00-17.00, I ir per valstybines šventes nedirba. Dieną prieš valstybinę šventę dirbama valanda trumpiau. Bilieto kaina 1,80 EUR (taikomos nuolaidos). Galima fotografuoti (yra papildomų sąlygų). 

P.S. Manau, būtų labai įdomu, jeigu atsirastų galimybė pasižiūrėti šiuos portretus su madų žinovu.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Geriauišprofiliotytė

Pirmas kartas Minske: bėk, Kūtvėla, bėk!

Thursday, July 21, 2016

Įdomus dalykas tas Facebook'as, jame netikėčiausi dalykai atsitinka. Naršau štai internetuose penktadienio vakare po darbo atėjusi pas sesę, kur tą savaitę buvau atėjusi jų katino priežiūros atostogų, ir Vilniaus universiteto žygeivių klubo paskyroje atsiranda žinutė: šį rudenį organizuojamas bėgimo renginys (pusmaratonis) Minske, o bėgimo dalyviams išduodama nemokama viza. Žinoma, bėgti tada niekur nesiruošiau (nebent reiktų eilinį nuvažiuojantį autobusą pasivyti), o kadangi sportinis renginys vyks tik vieną dieną, bet viza išduodama savaitei, tai- kaip dabar sakoma- yra Profit! Nemokamomis vizomis Baltarusijoje skatinamas sportinis judėjimas ir turizmas.

spurgadu
Katuko Spurgos reakcija į bet kokias su ne maistu susijusias naujienas. Katukas Spurga dar nėra tikras, kad aš-ne maistas.
Žinoma, nemokama viza (darantis asmeniškai ambasadoje kainuoja 25 EUR) galutiniame rezultate nėra nemokama: reikės specialių nuotraukų, draudimo, autobuso bilietų, nakvynės, bus išlaidų maistui, transportui, lankytinoms vietoms...Tačiau mane veža pats mano gyvenimo būdas: vos prieš porą dienų rugsėjui planavau aplankyti Lvovą, o dabar štai vietoj Lvovo bus Minskas. Žmogui, kuris bėga tik paskui nuvažiuojantį autobusą, tai- didelis iššūkis. Taip, buvo minčių pasinaudoti nemokama viza ir visiškai nedalyvauti bėgime, bet po poros dienų prasikalė kaip voveruška samanose mano pasąmonėje nacionalinis pasididžiavimas. Be to, dar gausiu medalį! Medalį!

Minsko pusmaratonyje bus trys atkarpos: 21,1 km, 10,5 km ir 5,5 km. Aš užsiregistravau ir apsimokėjau (VISA kreditine kortele) 5 EUR startinį mokestį už 5 km distanciją ir užpildžiau anketą, skirtą renginio organizatoriams dėl nemokamai vizai reikalingo iškvietimo. Rugpjūčio viduryje turėtų ateiti patvirtinimas, kad vietinės Baltarusijos ambasados žino apie šio renginio dalyvių įtraukimą į nemokamų vizų gavėjų sąrašus. Tuomet reikės užpildyti dar vieną anketą ir ją kartu su kitais reikalaujamais dokumentais pateikti Vilniuje esančiai Baltarusijos ambasadai.

Dėkoju internautams iš G+ socialinio tinklo už nuorodą į Darebee tinklalapį, kur radau programą pasiruošti 5 km bėgimo distancijai. Perkračiau rūbų spintą ir iš dugno ištraukiau kandims gąsdinti laikytus treningus, kuriais dabar gąsdinu pokemonus mokyklos stadione. Tačiau prieš pradedant sukti mokyklos stadione ratus su Endomondo programėle mobiliajame telefone dėkle ant pilvo, man dar teko investuoti į bėgimo batelius. Remontui uždaromame prekybos centre Parkas Outlet Šiaurės miestelyje buvo gerų išpardavimų. Kaip pradedančiam bėgikui, man buvo svarbus kokybės ir kainos santykis, nes nesinorėjo sumokėti krūvą pinigų už bėgimo batelius, kuriuos tuoj kur nors numesiu, kai entuziazmas išblės. Man pavyko rasti tinkamo dydžio ir nebaisaus dizaino Adidas firmos bėgimo batelius už 30 EUR (akcijinė kaina). Šiuo metu esu su jais prabėgusi virš dešimt mokyklinio stadiono ratų ir esu labai patenkinta- kojos kaip ant pūkinių pagalvių jaučiasi. Svarbu- laisvalaikio, treniruočių ir bėgimo sportiniai bateliai skiriasi, todėl pasitarkite su parduotuvėje dirbančiais profesionalais. Nusižiūrėjau ir marškinėlius su Lietuvos simbolika, bet dar nepirkau. Mieliau vilkėčiau "Astravo atominei elektrinei- ne!" užrašu pažymėtus marškinėlius, bet bijau, kad suims kaip NATO šnipę ir provokatorę. Galutinės Minsko bėgimo rungties starto aprangos klausimas kol kas neišspręstas iki galo-reiks pasekti ir orų prognozes.

Bėgioti pagal programą reikia ne kiekvieną dieną, nes pakaitomis įdėti pritūpimai ir tempimo pratimai, todėl kūnas apkrovai paruošiamas palaipsniui. Nepaisant to, kad bėgioju (tiksliau- tursenu kaip koks ežiukas) vos kelios dienos, kojose pastebėjau atsiradusius raumenukus, o šlaunyse- o, varge!- atsirado šiek tiek nukritusių lašinukų maišelių (iš kur????). Jaučiu, kad vietoje elegantiškų sportinių timpų bėgsiu bulvių maišu apsirengusi. Taip mano gyvenime atsirado bėgimas. Planuojamas derinant su darbo grafiku, sistemingas, metodiškas bėgimas, nes yra išsikeltas tikslas, kuris neatrodo nepasiekiamas.

Minsko pusmaratonis vyks š.m. rugsėjo 4 d. Viza galioja rugsėjo 1-7 d., todėl yra laiko pakeliauti po Baltarusiją. Šiuo metu neturiu tvirtų planų, ką galėčiau ir norėčiau nuveikti, nes labai planavimą riboja informacinis vakuumas. Sumaišties įnešė ir pasikeitusi Baltarusijos valiuta. Tai bus mano antras apsilankymas Minske, bet manau, kad tikrai rasiu ką pamatyti.

P1210001
Iš kelionės archyvo. Minskas 2013 m.

Daugiau informacijos apie Minsko pusmaratonį rasite čia: http://en.minskhalfmarathon.by/ RU, ENG

Kitas dalykas, dėl kurio džiaugiuosi, tai naujų blogų/tinklaraščių atradimas, iš kurių semiuosi įkvėpimo ir naudingų patarimų. Savo patogumo dėlei ir Jūsų informavimui čia išvardinsiu man labiausiai patikusius:

Jeigu manote, kad praleidau ką nors svarbaus ar kad man reikėtų paskaityti dar ką - duokite žinoti.

P1200863
Motyvacija.
Šiaip dabar kyla visokių organizacinių klausimų. Ar į renginį reikia atvykti jau apsirengus startine uniforma, ar ten bus kur persirengti ir nusiprausti? Kaip ant marškinėlių (marškinėliai gali būti savo?) tvirtinamas startinis numeris (siūti, segti žiogeliais, klijuoti lipnia juosta)? Kokiu principu saugomi daiktai (kuprinė, pinigai, raktai)? Kaip žinoti, kad reikia sukti į finišą, kai visi bėga tą pačią 5 km distanciją?

Kitas dalykas- nuo rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 1 d. (kai išvyksiu į Minską atstovauti Lietuvai šiame renginyje) skelbsiu paramos lėšų gyvūnų globos organizacijai kampaniją. Apie tai netrukus pranešiu detaliau. Jeigu Jums patinka tai, ką aš darau, jeigu įkvepiu Jus nuotykiams, jeigu mano rašinėliuose randate naudingų patarimų savo kelionėms- geriausia padėka bus auka kilniam tikslui.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Filipidaitė    #followminsk

Kai lieki pelkėje ant kupsto...Naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą.

Monday, July 18, 2016

Dažniausiai žmonės lieka ant ledo. O aš likau pelkėje ant kupsto. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę į Žemaitiją planuoti sekėsi sunkiai ir iki pat išvykimo dienos nebuvo tvirtos programos, nes tik kelionės išvakarėse galutinai patvirtino, kad naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą vis dėlto įvyks, o ir be to atrinkti lankymo labiausiai vertus objektus iš turtingos Žemaitijos turizmo klodų buvo labai didelis iššūkis. Sėkmingai pagaliau buvo išspręstas ir nakvynės klausimas- mus priglausti sutiko Rietavo senelių namai. Nors pagal paso duomenis dar lyg ir ankstoka ten prašytis, kainos ir kokybės santykis buvo tikrai geras. Šiaip nakvynę Žemaitijoje rasti yra didelis hemorojus galvos skausmas: didžiuosiuose portaluose (Booking, Agoda) yra sukelti vienetai Žemaitijos regione nakvynės paslaugas teikiančių įmonių, ir jų siūlomi variantai mūsų poreikių netenkino. Jeigu pavykdavo interneto gelmėse atkapstyti kokio savarankiško viešbučio tinklalapį, tai jame esanti rezervacinė sistema neveikdavo (Error 404). Jeigu tokio viešbučio tinklalpyje iš viso nebūdavo rezervacinės sistemos, tai būdavo nurodomas telefonas ar elektroninis paštas, bet nebūdavo nei kambarių nuotraukų, nei kainų (arba jos būdavo litais), nei infrastruktūros aprašymo. Tikras Barstyčių akmuo nuo širdies nusirito, kai Rietavo senelių namai patvirtino mūsų rezervaciją.

Pagrindinis išvykos kodiniu pavadinimu "Žemaitijos šturmas ir škvalas" tikslas buvo pereiti Sietuvos kūlgrinda. "Kūlis" žemaitiškai reiški akmenį, o kūlgrinda yra slaptas akmenų takas per pelkes. Tokių takų prireikė mūsų žemaičiams ir kuršiams XIII-XIV a. kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais metu. Jais mūsų pagonys protėviai galėdavo pabėgti į saugią vietą, todėl už kūlgrindos vietos išdavimą bausdavo griežtai. Šiandien turistams siūloma išbandyti perbristi 250 m. ilgio ir 8 m. pločio kūlgrindos atkarpą. Sietuvos kūlgrinda yra minima kaip vienintelė lankymui pritaikyta kūlgrinda Lietuvoje ir netgi gavo Didįjį archeologijos prizą. Tiesa, tai buvo dar 2005 m.

Mano nuomone, ši kūlgrinda nepritaikyta saugiam lankymui. Visų pirma, taip ir negavau esminės informacijos apie tai, ką reikia pasiimti į šį žygį. Visų antra, nebuvo paminėta nei tako danga, nei infrastruktūra (kur persirengti, kur nusiprausti). Pats takas iki kūlgrindos yra iš dviejų-trijų lentų virš vandens, o tos lentos slidžios kaip aliejumi aplietos ir be atramos, daug kur lentos yra įlūžusios ir nepakeistos naujomis, kyšo vinys. Rizika pasimauti padą ant tokios vinies  ar nuslysti į vandenį - beveik kiekviename žingsnyje. Be to, ėjome naktį (kodėl šis kartą per metus vykstantis renginys yra nakties metu-taip ir nesupratau).

Į naktinę kūlgrindą vietoje to, kad penktadienio vakarą sėdėtų kur bare ir gurkšnotų šaltą alų, išsiruošė patrakusi arti trisdešimties žmonių grupė, tame tarpe buvo ir mūsų ketvertukas iš Vilniaus. Buvau mačiusi nuotraukas iš šito žygio internete, todėl žinojau, kad reikės vietomis bristi vandenyje ir bus reikalingas maudymukas. Dėka savo ketveriukės draugo Pauliaus gavau neperšlampamą maišą ypač svarbiems daiktams susislėpti.

Mūsų ketveriukę miniu ne be reikalo. Dėl nepakankamos informacijos (čia jau akmuo į organizatorių pusę) nebuvau apsiavusi geresnių batų ir buvau be asmeninio šviesos šaltinio. Na, reikia prisiimti dalį atsakomybės ir sau- juk galėjau su organizatoriais asmeniškai susisiekti ir paklausti. Tik va visi protingi po laiko. Taigi, pradedame žygį slidžiu siauru lentų taku ir priekyje einantys greitai atsiplėšia. Nors instruktažo metu žygio vadovas prašė vieni kitus prižiūrėti, tai-deja-buvo išimtis nei taisyklė. Ir aš tiesiog supanikavau- tamsoje nuslydau ant kupsto šalia medinių lentų tako -tai jai atsiprašau, jeigu sumindžiau kokią Raudonosios knygos pažibą- ir sakau viskas, negaliu, aš bijau. Aš gal geriau palauksiu, sakau, prie automobilio. Taip mano vilniečiai bendrakeleiviai ir nuvilnijo be manęs. Nebuvo jokio grupės stabdymo pranešti žygio vadui, kad vienas žmogus toliau neis. Tamsu, slidus takas, ir aš ant kupsto. Galėjau ir numirti tenai.

P1530489
Saulėlydis nuo Medvėgalio piliakalnio. Juk reikia kažkaip pasakojimą iliustruoti.

Man pasisekė, kad mane už alkūnės čiupo man visiškai nepažįstamas žygeivis, užkėlė ant to prakeikto tako ir atidavė savo ciklopą keliui pasišviesti. Tik jo dėka- iš to streso net vardo nepaklausiau- aš perėjau tą legendinę Sietuvos kūlgrindą. Iki jos daugiau ėjau tako pakraščiu, nes šlapios, slidžios ir vietomis labai netikusiai įlūžusios lentos nėra tas reklamuojamas "pritaikymas lankymui", apie kurį dėl elementarios informacijos stokos naiviai galima pagalvoti.

Taip, reikėjo bristi į vandenį. Bridome kas kaip norėjome,- aš bridau basa, vilkėdama pilną maudymuką ir užsivilkusi termo-maikę ilgomis rankovėmis (nuo šalčio ir uodų, kurie visgi sugebėjo man šlaunis apgraužti). Ant nugaros turėjau neperšlampamą kuprinę ir maišelį su į šiukšlių maišu nuo vandens apsaugotais batais. Kadangi medžiaginis maišelis buvo peršlampamas, tai kartais tekdavo jį kelti virš galvos. Pirmi žingsniai į glitų, dvokų, šaltą dumblą, pirmi kikenimai ir cypavimai-ir štai, mes jau vandenyje iki pusės šlaunų, o štai jau ir jau bambą siekia...Giliausia vieta ir buvo man kažkur iki bambos. Labai nepatogiai ir skausmingai teko statyti kojas ant po pelke esančių akmenų, kurių tie mūsų pagonys protėviai nesusiprotėjo nugludinti (o gal bėgo ta kūlgrinda avėdami geležiniais batais?). Sunku buvo ir lygsvarą išlaikyti, kai toks neaiškus gruntas po kojomis, o ir įsitverti aplinkui nėra į ką. O čia dar mūsų pokštininkai dirbtinę guminę gyvatę merginoms numetė :-) Rimtai išsigandau pačioje kūlgrindos "vinyje" kai įstrigome iki "geros vietos" tirštame dumble ir nei krust. Laimei, mūsų patyręs žygio vadovas šią vietą žinojo, todėl gaudė už rankos, tempė į paviršių, nepatempiamiems tai ir ropoti keturiomis liepė, kol pagaliau visi išsikepurnėjome į sausumą.

Ežere nusiplovę, kiek tai buvo įmanoma, pelkės palikimą ir persirengę sausais rūbais, tokiu pačiu mediniu taku grįžome atgal (buvo mažiau slidu, nes daug kur šis takas buvo pasidengęs nupjautais meldais, tik va dėl šios priežasties paties tako irgi vietomis nesimatydavo, protarpiais dar ir lynojo). Ciklopas išsikrovė jau paskutiniai žingsniai iki tako pradžios. Jau šiek tiek švito. Į nuostolius teko įrašyti plaukų juostą, kuria dabar kokia Varlė Karalaitė turbūt puošiasi.

Nesvarbu, kad pritrūko informacijos apie šio žygio subtilybes. Slidus takas, įlūžusios lentos, tamsa- visa tai yra niekai. Jeigu eina žmonės, kurie eina kartu, tai visi sunkumai įveikiami - tada tokiu taku galima ir pilvu šliaužti dantimis tas vinis ištraukinėjant, ir jokie sunkumai nėra sunkumai, viskas vis vien pasimirš ir liks tik geri įspūdžiai, nes žmonės, kurie susiruošė į žygį kartu eina kartu. Čia ne paslampinėjimas Akropolyje medžiojant nuolaidas skudurams, čia naktinis žygis į pelkę, kur tikrai ne penkių žvaigždučių komfortas. Kiek esu žygiavusi su Vilniaus universiteto žygeivių klubu- niekada nebuvo tokio dalyko, kad kartu einantys žmonės ką nors taip va panikoje palieka ir net neatsisuka.

Kiekviena kelionė- tai pamoka. Šiąnakt išmokau, kad pasitikėti galiu tik savimi, ir kad gyvenime tenka rely on the kindness of strangers. Ryte autobusu išvažiavau namo į Vilnių viena.Tiesiog nebeturėjau nuotaikos kelionės.Vienintelis šios kelionės pliusas bus Google Maps atsirasiantis Rietavo autobusų stoties pažymėjimas- koks jos adresas nežino nei reguliarius susisiekimus autobusais vykdančių kompanijų informacinis centras, nei 118.

Atleiskite, jeigu šis įrašas Jums nepatiko.Tądien man buvo tikrai bloga diena.

O Sietuvos kūlgrinda verta kiekvieno joje pamesto bato.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pelkbrindaitė

Dienos kelionė į Rygą: gal dar ne viskas prarasta?

Sunday, July 10, 2016

Šiemet Mindaugą karūnavau Rygoje (kaip supratau iš lietuvių kalbos paplitimo Latvijos sostinėje, tokia pat geniali mintis vienu metu šovė ne vienai dešimčiai mūsų tautiečių). Gerokai iš anksto pavyko pagauti akciją Lux Express autobuso bilietams (nepilnai 10 EUR į abi puses), todėl pasidėliojau tokią programą, kad būčiau Rygoje apie 11.00 val. ryte ir išvažiuočiau iš jos 17.00 val. reisu, kuris į Vilnių atvyksta apie 21.00 val. Tai buvo labai protingas planas, nes netikėtai išėjau sesės katino priežiūros atostogų. Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo apsilankyti Nacionaliniame Latvijos meno muziejuje ir pamatyti, kaip jis atrodo po lietuvių architektų atliktos restauracijos. Jau kiek vėliau sužinojau apie į Rygos zoologijos sodą atvežamus Humoldto pingvinus, kuriuos užsidegiau pamatyti. Ir dar naktimis miegoti neleisdavo mintis, kad Art Nouveau rajone vienoje laiptinėje taip ir nepažiūrėjau aukštyn. Pora minučių su Google Maps su Rygos viešojo transporto tvarkaraščiais ir štai viskas sounds like a plan. Rygoje orų prognozė žadėjo iki +21'C šilumą, stiprų lietų visą dieną ir netgi krušą. Sinoptikai, kaip visada, apsiriko, gerai, kad tik pėdkelnes buvau užsitempusi, o ne žiemines baisiakelnes. Netgi Ursulijų Lepečkojauską namie palikau.

Nedaug trūko, kad iš to sounds like a plan būtų likę sounds like grįžtam į lovą ir miegam bent iki aštuonių, jeigu katinas nesibalados. Pirkdama bilietus nepasigilinau į Vilniaus visuomeninio transporto darbo laiką rytais per valstybines šventes, todėl tikimybė pirmąja reikiama transporto priemone atvažiuoti į stotį (jeigu ta priemonė nevėluos, kas Vilniuje net ankstyvą rytą esant tuščioms gatvėms yra neįmanoma) buvo rizika ten atsirasti 6.24 val, kai autobusas išvyksta 6.30 val.  Baisiai ne kažką.

Kviečiu taksi. Atsiliepia greitai ir pradžiugina, kad Perkūnkiemyje jie artimiausiu metu mašinų neturės. Gal už valandos, gal. O jau 5.20! Virpančia ranka renku kitą numerį, mintyse jau dėliojuosi, kokiu kampu kertant galima pasiekti taksi automobilių pilnesnį rajoną...Užsakymą priėmė. Gaunu žinutę- rastas automobilis, 8 min. Tai buvo labai, labai ilgos aštuonios minutės. Vairuotojas net nusistebėjo, kad šiame rajone taksi gali būti tik už valandos. Įdomiausia, kad atvažiavo taksi iš tos firmos, kurios numeriu pirmą kartą ir skambinau. Gal ten dispečerė apsimiegojusi dar?

Ryga pasitiko saule ir tokia šiluma, kad nors, anot mūsų gerai žinomo klasiko, su pelėm ir kurmiais ją girk. Ir jokios krušos tą dieną, žinoma, nebuvo. Autobusų stotyje esančiame turizmo informacijos centre susižinojau kas mane domino ir spaudos kioske įsigijau elektroninį taloną su dienos bilietu visuomeniniam transportui. Man patiko, kad ant Rygos miesto žemėlapio nurodyti autobusų, troleibusų ir tramvajų numeriai su sustojimais, todėl nereikia sukti sau galvos kaip iki kur nuvažiuoti. Šitu aspektu mums Vilniuje dar reikia tobulėti.


Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Penkta dalis.

Sunday, July 3, 2016


Mūsų viešbutis "Hotel Brioni" buvo prie jūros, kiek toliau nuo miesto centro. Jūra-žodis sąlyginis, nes pakrantė pilna aštrių akmenukų, o jūroje neatidžių poilsiautojų tyko jūros ežiai. Pats viešbutis statytas šlovingos Jugoslavijos laikais, wi-fi gaudo tik registratūros zonoje. Maitino (pusryčiai ir vakarienė+ gėrimai vakarienės metu) skaniai ir gausiai. Deja, netoli jo buvęs akvariumas nepriima bankinių kortelių, o grynosios kunos jau buvo pasibaigusios.

P1530155
Mūsų viešbutis.

Bet negi Kūtvėla jums sėdės ramiai viešbutyje? Jau pirmą poilsiui skirtą dieną išzvimbiau į Pulą (o dalis mūsų grupės išvyko į nacionalinį parką, bet ne visi liko patenkinti tuom, ką gavo už tokią kainą). Netoli viešbučio yra viešojo transporto stotelė, iš kurios 3A autobusu galima nuvažiuoti ik Pulos centro (kainuoja 11 kunų, mokama vairuotojui). Romėnų kolonija Puloje buvo įkurta Julijaus Cezario laikais 46-45 m. pr.m.e. ir suklestėjo imperatorių Augusto ir Antonino Pijaus laikais. Vienas iš žymiausių gyventojų antplūdžio į Pulą buvo rytų gotų laikais 493-538 m. Po to sekė ilgas Bizantijos laikotarpis 538-788 m. Jau VI a. pab. atvyko slavų kilmės gyventojai. Nuo 788 m. Pulą valdė frankai. 1331 m. Pula atiteko Venecijai ir išbuvo jos sudėtyje iki 1797 m., kai Veneciją pakeitė Austrijos-Vengrijos imperija. Šios valdymo laikas buvo trumpas, nes jį sudrumstė Napoleonas, paskyręs Pulą Ilirijos provincijoms. Po Napoleono pralaimėjimo Austrija vėl pareiškė savo teises į Pulą ir valdė ją iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pula tapo vienu žymiausių Austrijos imperijos uostų. Mieste maišėsi kroatai, italai, vokiečiai. Nors kroatų buvo dauguma, jie politiškai buvo marginalizuojami. 1918 m. po Austrijos imperijos žlugimo Pulą buvo užėmusi Italija ir fašistinis režimas išsilaikė iki 1945 m. Du metus Pulą valdė anglai ir amerikiečiai, kol galiausiai 1947 m. ji prisijungė prie likusios Kroatijos.

P1530019
Pulos amfiteatras. 

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Ketvirta dalis.

Friday, July 1, 2016

Jau kiek laiko prabėgo kelionėje į Kroatiją, o mes-vis dar Slovėnijoje. Bindzinėjame tokiame mažame Pirano miestelyje. Tai toks mažas, istorinis, senovine architektūra garsėjantis miestelis. Tiesą sakant, jis mums visiems pasirodė toks mažytis ir nereikšmingas, kad visiškai be reikalo įtrauktas į mūsų programą. O ir užsibuvome čia ilgiau negu reikia, bet ne savo noru.

P1520789
Piranas, Slovėnija.
P1520792
Jaučiasi itališka įtaka.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Trečia dalis.

Wednesday, June 29, 2016

Šiandien buvo urvinėjimų diena. Pirmu taikymu spaudėme į vieną iš žinomiausių Slovėnijos turistinių atrakcijų- Postojnos urvus. Mūsų bilietas buvo jungtinis, t.y. Postojnos urvai su Predjamos pilimi. Prie Postojnos urvų buvome šiek tiek prieš 10.00 val., bet įėjimą gavome tik 13.00 val.

P1520661
Kūtvėla beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.
P1520659
Ursulijus Lepečkojauskas beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.
P1520654
Čia gyvena toks gyvis.

P1520657
Kūtvėla apsišiltino urvams. Biškį be reikalo.
Kadangi bilietas, kaip jau minėjau, buvo jungtinis, tai sėdome į autobusą ir nuzvimbėme prie Predjamos pilies. Šiuos du turistinius objektus skiria tik 9 km. Patys slovėnai savo turistinėms atrakcijoms komplimentų negaili: Picturesque, magnificent, defiant, mysterious and impregnable, it has been dominating the surrounding area, perched high up in the 123-metre high cliff, for more than 800 years. It is listed among the Guinness World Records as the largest cave castle in the world. Šaltinis: Predjama Castle. Slovėnai turi ir savo Tadą Blindą- baroną Erazemą, kuris šioje pilyje užsibarikadavęs metus laiko atsilaikė prieš savo priešus, o slapti urvai po pilimi suteikė prieigą prie geriamo vandens ir galimybę sukaupti maisto atsargas. Erazemo mirties aplinkybės iki šiol nėra aiškios. Yra tik žinoma, kad jį išdavė tarnas. Istorikai tvirtina, kad po išdaviko ženklo patrankos sviedinys nužudė Erazemą jo miegamajame, o paskui jo priešai sukurpė žeminančią istoriją, kad, būktai, Erazemas žuvo nuo patrankos sviedinio tualete su kelnėmis žemiau kelių.


Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Antra dalis.

Monday, June 27, 2016

Ryte kėlėmės anksti, bet daiktus susidėjome išvis rekordiniu greičiu (per trylika minučių!) ir kai jau braškinomės į laisvę pasirodė į chalatą susisupusi apsimiegojusi moteriškė, kuri dar bandė siūlyti kavos. Atsisakėme, nes pusryčiauti turėjome viešbutyje, kuriame nakvojo didžioji mūsų grupės dalis, o nueiti iki jo tai visai ne žadėtieji 300 metrų. Liolekas "sužibėjo" pagelbėdamas pasidėti daiktus į autobusą, o rytinė kava, kaip jau anksčiau minėta, buvo pobaisė. Tačiau patys pusryčiai buvo sotūs ir štai mes jau važiuojame Savicos krioklių link.

P1520394
Mūsų ledainė-viešnamis-viešbutis.


P1520397
Krioklys tolumoje.

P1520407
Vaizdingos apylinkės.

P1520422
Kūtvėla ieško Savica krioklio.

P1520427
Paslaptingi akmenys.

P1520430
Kūtvėla rocks :-)
Pagal lankytojų statistiką, Savica krioklys yra vienas populiariausių Slovėnijos turistinių objektų. Poetas Francas Prešerenas prisidėjo prie šio krioklio išpopuliarėjimo savo kūriniu "Krikštas prie Savicos". Iš krioklių tarpo, tai jis yra pats lankomiausias visoje šalyje. A raidės formos krioklys turi dvi sroves, 78 m. ir 25 m. aukščio. Krioklį maitina 500 m. virš jo esantis Črno Jezero ežeras. Savica krioklys yra Triglavo nacionaliniame parke (Triglavas buvo trigalvė slaviška dievybė). Yra ir Savica hidroelektrinė- šiai dienai jos dėka susitaupė 600,000 vagonų anglies- jeigu juos išrikiuotume traukinio sąstatu, jis prasidėtų Bohinj vietovėje prie Savica krioklio ir baigtųsi Stokholme.


Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Pirma dalis.

Sunday, June 26, 2016

Kai pas Makalių pamačiau pirmą kartą organizuojamos kelionės "Pažintinė 9 dienų kelionė autobusu į Kroatiją, aplankant Slovėniją ir Austriją, su nakvynėmis viešbutyje ir poilsiu prie Adrijos jūros" programą, tai tokį pasiūlymą čiupau ilgai nelaukus. Mane patraukė programoje įtraukti gerai Europoje žinomi lankytini objektai, o kainos ir kokybės santykis irgi pasirodė geras. Bet, kaip sakoma, kai rodosi-reikia žegnotis.

P1520158
Mūsų autobusas.
Nežinau, kaip ten turėjo būti, nes Kūtvėlos karma autobusams yra plačiai žinoma, bet atvažiavo labai patogus autobusas, kuriuo važiuoti buvo tikras malonumas. Vienintelė rakštis minkštoje vietoje šios kelionės metu buvo vairuotojai, pavadinsiu juos šiam pasakojimui Lioleku ir Boleku. Išskirtinai nemalonūs, nemandagūs, pastoviai ginčijosi su mūsų gide ir visą kelią vaidino šikančius katinus ant bedugnės krašto. Kelionė per Lenkiją su pakelės kryžiais ir jų šešėliuose klientų laukiančiomis plaštakėmis buvo palyginti neskausminga, nes nereikėjo išklausyti ilgiausių pasakojimų apie Lenkijos istoriją. Per tiek kelionių tai jau visa yra nusibodę iki gyvo kaulo, galima tiesiog testus išdalinti turistams, ir visi išlaikytų. Pietus išskirtinai brangiai ir neskaniai pavalgėme vienoje iš turistiniams autobusams pritaikytų pakelės užeigų. Pirmąją naktį nakvojome sportininkų viešbutyje Čekijos pasienio mieste Brno. Viešbutis buvo gana kuklus, bet švarus ir tvarkingas. Užtat pusryčiai tapo viso kelionės legenda: dvi trijų pirštų storumo nepjaustomos bulkutės, kelios riekelės kumpio, kelios riekelės sūrio, gumuliukas sviesto, siaubinga kava, sultis iš tolo primenantis skystis. Kolektyviai traukiojome pečiais.

Betgi ne pavalgyti atvažiavome. Netrukus privažiavome Čekijos pasienyje su Austrija esantį Mikulovo miestelį, kuriame aš taip šauniai praleidau dieną savo paskutinės kelionės į Čekiją metu, ir štai mes jau grožimės vokiško ordnungo principu sutvarkytais Austrijos miesteliais. Austrijos sotinę Vieną turėjome palikti nuošalyje, bet mūsų gidė Daiva padarė mums dovaną ir liepė Liolekui sukti vairą į miestą, apie kurį Zigmundas Froidas savo draugui rašė taip: "Aš suprantu, kodėl tau patinka Viena, bet tik aš vienas žinau, kur plyti jos bedugnė". Apsukome ratą viena iš pagrindinių Vienos gatvių ir pasilikome su puikiu įspūdžiu iš Austrijos sostinės.


Kelionių gurmanams: Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras Antakalnyje.

Monday, June 6, 2016

Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja birželio 5 d. yra paskelbusi pasauline aplinkos apsaugos diena. Savo gėdai turiu pasakyti, kad nors informacijos apie planuojamus renginius visoje Lietuvoje internetuose tikrai netrūko (o Kaune net į zoologijos sodą nemokamai leido), susigriebiau tik paskutinę akimirką. Iš dalies dėl to kalta Pasaulinė viktorina, vykusi išvakarėse ir gerokai patampiusi nervus. Tai sekmadienį greitai nubėgau į Antakalnyje įsikūrusį Nacionalinį saugomų teritorijų lankytojų centrą, kuris yra įsikūręs viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų, statytame XIX a. pab. ir dabar naujai suremontuotas. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.

lankytojucentras
Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras. Antakalnio g. 25, Vilnius.

Iš pradžių Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro ekspozicija palieka organizuoto chaoso įspūdį. Informacijos ir eksponatų gausa gali kiek trikdyti, nes neaišku, į kurią pusę pulti viską apžiūrinėti, todėl patariu čia užsukti ilgesniam laikui. Ergonomikos specialistams patiks kaip išnaudota erdvė. Sieninės spintos glaudžia tekstus ir nuotraukas,  o pačios sienos irgi pasakoja apie mūsų gamtos ir kultūros turtus.

vovere
Voverytė ar veidrodėlis?
moralas
Tikrai taip!


kasmes
Kas yra kas saugomose teritorijose.

Kita ekspozicijos dalis yra vaizdinė, kviečianti prisėsti prie ekrano ir pažiūrėti trumpą filmuką apie kiekvieną saugomą teritoriją. Taip tikrai galima pamatyti mūsų šalies kontrastus ir užsikrėsti noru pakeliauti!

svente
Vidurdienis. Tikra kamerinė aplinka, nes lankytojų kol kas tik keletas. Daugelis jų čia lankosi pirmą kartą.

vistytis
Vaizdo ekranas pasakoja apie Vištytį.
Pažiūrėjus vaizdų, galima pabandyti ir prisiliesti prie kai kurių mūsų gamtos ir kultūros paveldo eksponatų. Kiekvienai saugojamai teritorijai skirtoje nišoje galima rasti jai būdingą daiktą.


briedis
Karūnos būna ir tokios.
verba
Spalvotos mūsų verbos. Šitos tai po stiklu. Trapios gi.
gulbe
Gulbės kiaušinis.
linas
"Vai žydėkit linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai mėlynai, kaip akelės brangaus..."

Labiausiai man patiko panardinti ranką į Anykščių krašto kvarcinį smėlį. Nesusilaikiau! Šalia yra klaustuko formos stalas su dar daugiau įdomybių dalykų, prie kurių yra numerėlis. Paspaudus norimą numerėlį, dideliame ekrane pasileidžia trumpas filmas apie tą daiktą. Man labai įsiminė pasakojimas apie šerno iltis, netgi jaučiuosi nedidelė šio klausimo ekspertė ir galėčiau su liniuote išmatavus šerno iltis pasakyti kiek jam metų. Tik vat kad ne ilties ilgį matuoti reikia nustatant šerno amžių, pasirodo. Sudominau? Pažiūrėkite tą video įrašą. Dar patiko, kaip tarmiškai kalbanti močiutė papasakojo apie pelyną. Irgi pasižiūrėkite.

suva
Koks gyvūnas puošia Kūtvėlą? Atsakymą rasite Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre.

Kalbant apie filmus, yra nedidelė kino salė, kur galima pasižiūrėti įvairių filmų. Žinoma, naujausio Džeimso Bondo čia nerasite, bet M. Jancevičiaus sukurtą dokumentinį filmą "Gandrai visada grįžta namo" pamatysite. Norintiems pasiklausyti paukščių balsų yra specialus "kabinetas". Patogiai prisėsti ir pavartyti įvairią literatūrą kviečia jaukus darbo kampelis su minkštomis pagalvėlėmis, kur galėsite susiplanuoti kelionę po saugomas teritorijas. Žinoma, yra rūbinė, tualetai, konferencijų salė.

Noriu priminti, kad jau kuris laikas turime savanoriškus saugomų teritorijų lankytojų bilietus. Nusprendžiau būti susipratusi lankytoja ir įsigijau metinį bilietą (20 EUR). Bilietas kuklus, todėl įsilaminavau pakeliui namo, taip geriau apsaugosiu jį nuo susitrynimo.


tiketas
Kūtvėla remia saugomas Lietuvos teritorijas.
Skaitykla turi daug įvairios medžiagos, pradedant kelionių žurnalais baigiant "Elektroniko nuotykiais". Nuo šiandien ją papildys ir mano padovanota knygelė apie piligrimų kelius Lietuvoje.

piligrimai
Kūtvėla grįžta su dovana.
dovana
Rekomenduoju pavartyti.

Man džiugu, kad Antakalnis pildosi turistiniais objektais. Esu rašiusi apie Antakalnio turistines galimybes, ir labai džiaugiuosi, kad lankytinų objektų sąrašą papildo šis lankytojų centras.

Apibendrinant, kokie yra pliusai:
+ labai tinka į draugiškų vaikams lankytinų vietų kategoriją
+ labai gerai pralaukti lietų arba pūgą
+ labai gerai reprezentuoja Lietuvos kraštą svečiams iš užsienio
+ labai išmaniai pateikta medžiaga, turistas yra užimamas ir įtraukiamas
+ patogus susisiekimas visuomeniniu transportu

Keletas trūkumų, kuriuos ateityje galbūt pavyks ištaisyti:
- nedirba sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis (šiandien buvo išimtis)
- neturi suvenyrų stendo ir/ar knygynėlio (biudžetinė įstaiga negali vykdyti komercinės veiklos)
- reklamos trūkumas (Vilniaus TIC nėra skrajučių ar kitokios informacijos)
- nėra naujienlaiškio prenumeratos (tačiau palikome savo kontaktus darbuotojai)
- darbuotojai galėtų dėvėti kokį nors akcentą, išskiriantį juos iš lankytojų tarpo

Pagrindinis šio Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro tikslas yra po vienu stogu pasakoti apie visas Lietuvos saugomas teritorijas ir tokiu būdu tapti pirmąja instancija ruošiantis kelionei. Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras yra įsikūręs Antakalnio g. 25, Vilnius. Pirmą kartą gali būti painu rasti, bet prie Antakalnio gatvės yra kelio nuoroda. Artimiausios viešojo transporto stotelės yra "Leono Sapiegos" ir eiti į priekį arba "Petro Vileišio" ir eiti atgal. Yra viena vieta turistiniam autobusui. Darbo laiką galite pasitikrinti NACIONALINIS LANKYTOJŲ CENTRAS – VARTAI Į SAUGOMAS TERITORIJAS tinklalapyje. Noriu pabrėžti, kad paties centro lankymas yra nemokamas, mokamos yra tik ekskursijos pagal išankstinį užrašymą. Taigi, kviečiu visus apsilankyti ir pasidalinti savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose naudojant grotžymę #VietinisTurizmas.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Sapiegaitė- Antakalnaitė



Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...