Vilkaviškis ir Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalis.

Ką pamatyti Vilkaviškyje? Yra šis bei tas, bet tokio turizmo klausimu apleisto miestelio dar turbūt nemačiau. Nors Vilkaviškio turizmo informacijos centre radau kalnus turistinės makulatūros, tenais nebuvo normalaus Vilkaviškio žemėlapio su jame normaliai ir suprantamai turistui nurodytomis lankytinomis vietomis, apie turistui draugišką TIC tinklalapį jau nė svajoti nedrįstu. Pasirodo, kultūros klausimais Vilkaviškis tituluojamas "Lietuvos Černobyliu"! Taigi, teko improvizuoti, tik dabar šiek tiek baiminuosi, kad pradėsiu naktimis švytėti.

Vilkaviškis. Gatvės menas.

Vilkaviškis- jotvingių gyvenamos žemės. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pr. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca 1545 m. paskyrė dalį miško žydų sinagogos reikmėms; joje buvo saugoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Magdeburgo teises Vilkaviškis gavo 1660 m. iš Jono Kazimiero Vazos, o Vilkaviškio herbas Lelija primena didikų Pacų herbą-jie buvo miestelio savivaldos iniciatoriai. Miestelis labai nukentėjo Napoleono karo, Pirmojo pasaulino karo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Viena iš Vilkaviškio įžymybių-Vilkaviškio dvaras. Šis dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1773 m. Tuo metu jis priklausė Mykolui Oginskiui, Vilkaviškio seniūnui ir LDK etmonui. Tačiau šį dvarą išgarsino ne kas kitas, o Napoleonas, keturias dienas apsistojęs Suvalkijoje. Manoma, tai buvo gausiausiai kada nors Lietuvos istorijoje vienoje vietoje sutelkta kariuomenė. Napoleonas panaikino baudžiavą Suvalkijoje, todėl šis kraštas ateityje netruko išgarsėti šviesiais žmonėmis. Dabar dvaras yra privatizuotas, jame gyvena žmonės. Atrodo, šis pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo registrą. Visgi, frontonas su kolonomis restauruotas dailiai. Ar Napoleonas 1812 m. tikrai buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare? Yra tuo tikinčių. Kita vertus, gerb. Benjaminas Mašalaitis tuo abejoja: Napoleono bendražygių memuaruose nurodomas visiškai kitas medinio dvaro kompleksas, kurio nebėra jau bene 150 metų, o pasakų rimtiems žmonėms sekti gal ir nereikėtų.

Vilkaviškio dvaro fasadas.

Vilkaviškio dvaras.

Voyage Macabre į Černobylį: kas liko už kadro ir foto galerija

Už kadro liko daug: užkrečiantis Sigitos juokas, beribis Daumanto humoras, fainas Nikolajaus charakteris, puiki susirinkusiųjų kompanija su kurią drąsiai eičiau pas velnią obuoliauti. Tikiuosi, atleisite man tuos netikslumus, kurie pasitaikė aprašinėjant šią kelionę ir tuos diplomatiškus nutylėjimus. Ačiū Jums visiems labai už draugiją ir tikiuosi, kad dar susitiksime.Na, bent vieną susitikimą tikrai žinau :-)

Na, o dabar-papildoma nuotraukų galerija iš Černobylio.

Šunelis prie valgyklos. Nedrąsiai buvo net į koridorių įslinkęs.

Radiacijos ženklo formos paminklas mirusiems Černobylyje.

Voyage Macabre kelionė į Černobylį: "Fortūna mums parodė užpakalį, o mes jai įspyrėme" III-ji ir paskutinė dalys

[2012 11 03]

[7.00] Keliamės. 7.45 turime būti su daiktais prie autobuso, su kuriuo važiuosim pusryčiauti. Autobusas jau mūsiškis, bet vairuotojai zyzia ir zyzia, kad jiems nepakanka valandų. Abudu negali viršyti 30 valandų važiavimo (kažkodėl tai tapo mūsų, o ne įmonės problema). Vienas vairuotojas bėdavojasi, kad jis mieliau pietautų namie su žmona, nei valgykloje prie reaktoriaus (kažkaip ta žmona miela pasidarė...radiacija, turbūt, veikia. Vienu metu pasiūliau paklausti, kam jis dabar žmonai reikalingas, bet čia jau būtų žiaurus elgesys su vairuotojais).Pusryčiams gavome salotų , troškintos vištienos su bulvių koše, po dvi bulkutes, kefyro, kavos, arbatos.

[12.40] Po ekskursijos Pripetėje. Pakeliui iki Pripetės dar sustojame prie paminklo gaisrininkams. Prie šio neoficialaus paminklo renkasi oficialios delegacijos. Technikos kapinyno vietoje teko pasitenkinti nedidele robotų ekspozicija. 

Paminklas gaisrininkams. Nuo radiacijos jie mirė baisuose skausmuose, bet sąmoningi. Jie tiesiog...suanglėjo.

Eksponatas iš robotų ekspozicijos.

Voyage Macabre kelionė į Černobylį: "Fortūna mums parodė užpakalį, o mes jai įspyrėme" II-ji dalis

[2012 11 02]

[4.34] Stovime apleistame kaime. Apleistame, bet nelabai-lange šviesa, gaidys gieda. Reikia laukti dar 3 valandas, kol galėsime įvažiuoti į Černobylį. Vairuotojai nenori niekur sukti iš kelio, visur draudžiamų ženklų prismaigstyta, "nuraminame" juos, kad čia dabar jau visur-draudžiama zona. Galima išlipti. Bandome rasti kažkokį paminklą, tai paklaidžiojame tamsoje-būtinai reiks įsigyti ciklopą.  Bent kojas pramankštinome. Miške gūdu, medžiai cypia, tamsu. Jau net pasigailiu dėl kelionės- skauda visą kūną, miegot tenka susirietus ant sėdynės, vienas vargas; galiu bristi per pusnis žiemą, galiu eiti per lietų, bet kai iš manęs atima miegą-sužvėrėju. Gidas po perimetrą bus 10.45-11.00 val. Reiškia, kad teks laukti dar ilgiau, nes be jo neįleis. Likom be pusryčių, maisto atsargos stabiliai senka, geriamo vandens dar turime. Vairuotojai pyksta dėl per ilgo važiavimo-dar gali tekti nuomotis autobusą Černobylyje. Mane apima piktas noras pasiūlyti juos išlaipinti ir perimti autobuso kontrolę, kažkodėl manau, kad sulaukčiau visuotinio palaikymo. Mus išgelbėtų nebent papildoma nakvynė, bet tam jau neturime leidimo, o žmonėms pirmadienį į darbą reikia. 

[7.00] Bandome judėti link KPP Detiatki. Patekti į Černobylį yra trys variantai: 1) Važiuoti iki Kijevo ir keliauti-brangiai-su vietine agentūra 2) Savarankiškai planuotis iš Lietuvos 3) Stalkeriai: keliauti 40 km nešant apie 20 kg, turint žemėlapius, GPS, naktinio matymo prietaisus, išvengiant milicijos ir pasienio pasalos. Pastarieji prie reaktoriaus, be abejo, nepatenka ir patenkina emocijas išpaišę naują grafiti. 

[8.00] Be Geigerio skaitiklio mūsų neįleidžia, niekas jo neturim, teks laukti gido. Labai norėjosi į WC, radome tokią dviejų vietų būdelę su pertvara, bet be durų, tikėsimės, saugumo sumetimais nefilmuojamą. Dar buvo galima eiti miškelin, neperžengiant radiaciją žyminčių ženklų ribos, bet mintis pasirodė taip sau. Sinoptikai dėl oro neklydo-lis, ir daugiau nei 40% tikimybe. Aplink autobusą laksto etatinis vilkšunis pamušta koja, paskui susirango ant stotelėje suneštos lapų krūvos. Prie posto stovi koplytėlė su Marijos statula. Posto fotografuoti negalima, bet padarom kelias foto į asmeninį archyvą. Suveikia blykstė, vos negaunam su sportbačiais kailin.

[10.00] Vis dar laukiam gido. Vairuotojai atsisako po 12 valandos dienos toliau važiuoti. Dabar tik gidas-mūsų išgelbėtojas. Naujo autobuso negausime, nes nepavyks atvaryti iš Kijevo ir įregistruoti per porą valandų. Sako, grąžins dalį pinigų, bet juk ne juose esmė, žmonės atvažiavo pamatyti objektų, o ne dieną-kad ir lietui lyjant- sėdėti viešbutyje. Dar bandome dėlioti įvairius variantus- gal kas iš grupės vairuoja? Gal išimt kortą? Gal...gal..? Vairuotojai dar grasina pasiųst mus namo tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Sukis kaip nori, pusė programos dingo. Blet, blet.

Voyage Macabre kelionė į Černobylį: "Fortūna mums parodė užpakalį, o mes jai įspyrėme" I-ji dalis

[2012 11 01]

[8.07] Išvažiuojame punktualiai. Prieš pajudant, turėjome pasirašyti anketoje, kad nekelsime grėsmės Černobyliui (apribojimai fotografavimui,  elgesiui, t.t.). Grupė (dauguma- gal nė 30-ties neturintys) yra nedalomas vienetas, todėl gali neįleisti visų, jeigu nors vienas bus neblaivus. Pirmieji nuostoliai-nebus radijo blokavimo antenų, nes reikėjo perregistruoti grupę susirgus vienam žmogui, o tai-slaptas objektas ir nebuvo likę pakankamai laiko naujiems leidimams gauti. Tėtei nusivylimas (kaip, pasirodo, ir didesnei grupės daliai). Paklydusių ieškos sraigtasparniu ir teks patiems susimokėti. Autobusas 21 vietos: 2 vairuotojai ir 19 keleivių. Vairuotojai nežinojo, kad teks važiuoti ir perimetre, kilo klausimų dėl kilometražo. Agentūra pademonstravo tikrą lietuvišką verslą- paėmė pinigus, o problemų kalną pliko savo klientams, t.y. mums. Vairuotojų duomenys buvo pateikti daugiau nei prieš savaitę, bet vairuotojai prisiekinėja, kad jie tik vakar sužinojo, kad jie važiuoja, o kad važiuoja į Černobylį, tai sužinojo tik dabar, atvažiavę prie Spaudos rūmų mūsų paimti (bet maisto kažkodėl buvo prisipakavę sočiai). Čia vairuotojai pasielgia kaip tikri paršai, nes visgi išvažiuojame. Jų vietoje, aš nebūčiau net judėjusi iš Vilniaus, negu kad pastačiusi keleivius į tokią padėtį, kaip už paros laiko prie Detiatki.  

[9.30] Lenkijos siena. Čia ir toliau-lietuviškas laikas. 

[10.05] Augustavo kanalai.

[10.13] Augustavas. Iki Baltstogės 89 km. Kelyje daug kryžių, tiek tradicinių, tiek su dviem perbraukimais-taip vadinamų vengriškų, simbolizuojančių krikštą. 

[11.30] Baltstogė.

[12.30] Kamštyje-juk Lenkija. Ir dar Vėlinės. Prie kapinių budi policija, reguliuoja eismą, automobiliai stovėjimo aikštelėse nuo gatvės atitverti STOP juosta-net pavydas suėmė, kada pas mus taip žmonėmis bus rūpinamasi? Žmonės eina glėbyje nešdami kupstą spalvotų chrizantemų, bet tokio dydžio, kad net žmogaus nesimato. Vienoje  gatvės pusėje kapinės, kitoje pusėje-automobilių stovėjimo aikštelė, o pėstieji šmirinėja per kelią be šviesoforo, praleisti privalu.40 kilometrų važiuojame porą valandų, spėjame gerokai apnaikinti maisto atsargas. 

[13.15] Bielsk Podlaski. 

[13.14] Kapinėse-visas miestas. Per žmones nesimato antkapių. Priekyje procesijos neša violetines vėliavas, eina kunigas, iš paskos patarnautojas su dviem garsiakalbiais ant nugaros. 

 [16.25] Liublinas.

[17.30] Chelmas.

[18.00] Siena su Ukraina. 

[19.06] Baigiame pildyti įvažiavimo į Ukrainą anketas. Anketos rusų kalba, pavyzdžio nėra. Sako, pildykite kaip einasi, rusiškus žodžius rašykite lotyniškomis raidėmis. Ukrainietis pasienietis pasus liepė paduoti išėmus iš dėklų kietais viršeliais. Šiek tiek pavažiuojam ir vėl stojam-muitinė. 

[19.53] Judam!!!  Ir dabar stabdo jau kelių policija. Tikrina, ar kažkoks “čipas” įjungtas. 

[22.17] Antras kelių policijos patikrinimas. Šitie turi net savo posto pastatą, kuriame dabar švenčiamas viršininko gimtadienis. Lyja. Sakė, kad vairuotojas pažeidė tris punktus. Kad ne tas viršininko gimtadienis, gal ir patikėčiau. Dar klausė vairuotojo, ar tas nevartoja narkotikų ir siūlė nuvežti į ligoninę patikrinti sveikatos. Juokas juokais, bet po žinios apie pasivažinėjimo tikslą, jautresnis žmogus tikrai gali nesavas pasirodyti, o vairuotojai pasitaikė ypatingai bailūs. Tenka susimokėti 40 euru baudą. 

[22.55] Trečias kelių policijos patikrinimas. Kai choru užrikom, kad ką tik stabdė, tik “pabarė” ir liepė laikytis taisyklių. 

[22.37] Kelių policija mūsų NEstabdo. Lyja, lyja, lyja. 

(Bus daugiau)

Su meile,

Kūtvėla
 

Voyage Macabre į Černobylį paruošiamasis etapas

Čia ir kituose pasakojimuose bus pateikiama informacija be pikantiškų detalių, kad nepastatyčiau tam tikrus asmenis į nepatogią padėtį. Tekstai perkelti iš dienoraščio, vesto kelionės metu, ir papildyti nauja informacija, sutikslinti faktai.
 
[2012 10 07] 

Kai Daumantas Liekis savo tinklaraštyje paskelbė, kad ieško 18 „savanorių"  kelionei į Černobylį po maždaug mėnesio, jau buvo vėlus vakaras mano namuose. Buvau ką tik grįžusi iš darbo (va jums ir privatus verslas) ir pavargusi, bet nė negalvodama iškart užsiregistravau. Galvoti pradėjau paskui: o kaip reiks pasakyti mamai?

Pirma pasakiau tėtei. Buvau apsidraudusi, nes grupė buvo tik renkama, buvo dar 10 laisvų vietų. Taigi aplink sukdama neva užsiminiau, kad va, yra tokia kelionė, daug kas buvo, net ir mano draugai, galbūt bus grupė, tada bus matyt.... Tėtę mano išgąsdinti nėra lengva, savo laiku jis daug pasaulio išmaišęs. Viskas baigėsi šachmatų partija (dienos rezultatas 1:1 ir patas) ir jo registracija į tą pačią kelionę. Viena problema-pasas baigia galioti po 4, ne po 6 reikalaujamų mėnesių. Aišku, galima rizikuoti, bet gali tiesiog leidimo neišduoti ir bus veltui sugaištas laikas ir žiaurus nusivylimas. Skambutis į URM (beje, įrašytas) pradžiugina- Ukrainos ambasados duomenimis pasas turi galioti bent 3 mėnesius kelionės metu. Moteriškas balsas atsako į klausimą per kokias 3 sekundes. Po kurio laiko euforija praeina. Skambutis į Ukrainos ambasadą (tenka bendrauti rusų kalba) nieko neduoda-tokią informaciją teikia konsulinis skyrius, penktadieniais telefonu neatsiliepiantis. Rašytinė užklausa į URM grįžta su atsakymu-ne mažiau 6 mėnesiai. Panašu, kad tenais kairė ranka nelabai žino, ką daro dešinė, o pristeigta ne vienas etatas "dirbančių". Kelionių agentūros rašo, kad kelionėms į Ukrainą paso galiojimo laikas turi būti bent 3 mėnesiai kelionės metu. Čia jau ir Arkangelo Gabrieliaus kantrybė trūktų. Sprendimas- pasas skubos tvarka, kaina atitinkama. Susirašinėjimas tęsiasi kurį laiką-dabar jau užtenka tik galiojančio paso, bet detaliau siūlo kreiptis į Ukrainos ambasados konsulatą. 

Kelionės kaina 870 LT. Į kainą įeina kelionė iki Černobylio zonos, pilnas maitinimas, lydintis pareigūnas, transportas ir jo dezinfekcija, nakvynė, leidimai. 

Tada galvojome jau dviese: kaip pasakyti mamai? Tiesiog imti ir išnykti 4 dienoms nepavyks, tikrai pastebės. Pasirenkamas variantas, kad baisu tikrą vaiką vieną išleisti, kad neatsisėstų per žioplumą kur ant  radioaktyvios samanos. O man iš tiesų baisiausia, kad tik nelytų, nes tada angliškas posakis, kad žmogaus oda vandens nepraleidžia, gali ir nepasiteisinti. Ta proga nusiperkam du neperšlampamus kostiumus ir surengiam klausimų-atsakymų vakarą Vakariui, kuris buvo tokioje kelionėje prieš du metus. Aš esu visiškai rami, nes jeigu būtų pavojinga, tenais neleistų turistų (galbūt?). 

Imamų daiktų sąrašas:

1)      Pasas (ne ID kortelė), galiojantis bent pusė metų po kelionės.

2)      Pinigai.

3)      Foto aparatas, pakrovėjas, atsarginis akumuliatorius.

4)      Uždara avalynė, kurią reikės avėti perimetre. Tėtės sprendimu, imame guminius batus.

5)      Ilgos kelnės ir rūbai ilgomis rankovėmis. „Senukuose“ nusiperkame neperšlampamus kostiumus su kapišonais.

6)      Tėtė sprendimu, imame pirštines, primetu marliukus veidui dengtis, likusius nuo juodligės panikos.

7)      Maistas.

Jeigu patikros metu rūbai ar daiktai bus gavę radiacijos, juos reikės palikti ir grįžti su rūbais, gautais tenais (nepaleis gi nuogus). Todėl reikės vaikščioti tik leistina teritorija, nesiremti į sienas, nebraidyti balų, neskinti gėlių ir t.t. Visą riziką sveikatai prisiimame patys. 

[2012 10 09]
Nusiunčiu pageidavimus maršrutui. Paskutinė diena pervesti pinigus- spalio 27d. Dar savaitę davė papildomai pasams susitvarkyti-matyt, yra ir daugiau žmonių su probleminiais pasais, nes šiandienai tik 12 iš 18 padarę avansinius pavedimus. 

[2012 10 22]
Žinutė nuo organizatoriaus: “Tikimąsi sniego. Ruoškit šiltesnius rūbus. Jokių specialių rūbų, kuriuos reikės išmesti nereikia, todėl renkitės įprastai. Jei būtų šiltasis laikotarpis, sakyčiau “nesiaukit basučių ir sijonų”.

[2012 10 25]
 Vakar sumokėjau likusią sumą už  kelionę. Reikia turėti papildomai 20 LT Ukrainos grivinomis viešbučiui arba "nenumatytoms išlaidoms". Iki Černobylio važiuosime apie parą laiko, todėl pradžiai reikės turėti savo maisto. 

[2012 10 31]
Nedidelis sukrutimas keliautojų tarpe, nes kauniečiai negavo Ukrainos valiutos; Vilniuje iš banko prie stoties ji šluote iššluota.

Rytoj išvykstame. 

(Bus daugiau)

 Su meile,

Kūtvėla

Voyage Macabre į Černobylį. Vietoje Įžangos Žodžio.

Černobylis (ukrainietiškai paprastasis kietis) yra miestas šiaurės Ukrainoje, 90 km nuo Kijevo ir 15 km nuo sienos su Baltarusija. Miestas evakuotas 1986 metais po atominės elektrinės avarijos. Pati atominė jėgainė stovi Pripetės mieste, 16 km nuo Černobylio. Avarija įvyko naktį iš balandžio 25d. į 26d. 1986 metais, dėl netinkamai suplanuoto bandymo. Balandžio 27 d. visi iš 55, 000 Pripetės gyventojų pradėti evakuoti „be teisės sugrįžti“. Žmonėms buvo pasakyta, kad grįš namo po trijų dienų, todėl tepasiėmė dokumentus, vertingesnius daiktus ir maisto. 

Apie 50 tonų branduolinio kuro išgaravo ir buvo išmesta į atmosferą radioaktyviųjų dalelių pavidalu. Dar apie 70 tonų buvo išbarstyta jėgainės teritorijoje. Išmesto kuro aktyvumas siekė 15-20 tūkstančių rentgenų per valandą (normalus fonas - 15-20 mikrorentgenų per valandą). Į atmosferą išmestų radionuklidų būtų užtekę keliems tūkstančiams Hirosimos bombų. Sovietų valdžia kol kas tylėjo.

Balandžio 28d. radiacija užfiksuota Švedijoje. Netrukus panašūs duomenys gauti iš Norvegijos ir Suomijos. Tylėti nebebuvo įmanoma ir Sovietų valdžia prisipažino. Tuo tarpu stiprus vėjas išnešiojo radioaktyvias dulkes po visą Europą. Maskvos vakaro žiniose buvo perskaitytas pranešimas: “Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių pažeistas. Imtasi priemonių incidentui pašalinti. Nukentėjusiems suteikta medicininė pagalba. Sudaryta vyriausybinė komisija įvykiui ištirti.” Po to diktorius jau skaitė apie žinias apie Taikos fondą. Paaiškinti kokia nelaimė ištiko milžiniškus Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos rajonus niekas nesiėmė. 

Praėjus 48 valandoms po radioaktyvumo padidėjimo Forsmarke, ant JAV prezidento R.Reigano stalo jau gulėjo iš dirbtinio žemės palydovo gautos katastrofos nuotraukos. Jose matėsi tikras pragaras apie kurį nutylėjo sovietų funkcionieriai. 

Gaisras per savaitę buvo užgesintas. Tačiau į atmosferą įsiveržė nesuskaičiuojamas radioaktyvių dujų kiekis, tarsi paklodė apklojęs Europą ir vakarinę SSRS dalį. Netoli elektrinės esančiuose rajonuose žmonės pradėjo mirti nuo kraujo išsiliejimų ir apopleksijos priepuolių. Juos netgi galima laikyti savotiškai laimingais - lėta, kankinanti mirtis, negyvi vaikai-mutantai, vaikai nuo gimimo sergantys vėžiu - visa tai bus dar ateityje.

1986 metų gruodį radioaktyvus reaktorius buvo uždarytas taip vadinamu sarkofagu, prieš tai išpylus šimtus tūkstančių tonų smėlio, švino ir boro bei sarkofagą padarius iš ketaus plokščių ir armuoto betono blokų. Pati jėgainė galutinai uždaryta tik 2000 metais.

Praradusi energetikų gyvenvietę Pripetę, Ukrainos valdžia pastatė energetikams naują miestelį Slavutič (dabar čia gyvena naujojo sarkofago inžinieriai prancūzai). Tai gražus miestelis, apsodintas augalais, žalias ir švarus. “Gyvenimas čia nuostabus,- sako jo gyventojai. - Deja, trumpas.”

Tikimąsi 2015-2016 metais reaktorių uždengti nauju sarkofagu.

(Bus daugiau)

Kūtvėla Mikrosivertaitė 

 

Kelionė į Černobylį, 2012 lapkritis. Aprašymas ruošiamas.

Ketvirtas blokas, Pripetė, Černobylis. 

JAU RYTOJ