Vilniečio misija (ne)įmanoma: išgyventi dieną nesuluošintam.

Kol mūsų aukštai pastatyti asmenys gvildena globalias problemas nuo klimato kaitos iki burkų draudimo, didelė dalis vilniečių kas dieną stoja į nelygią kovą su VVT (dar kitaip žinomu kaip Vilniaus visuomeniniu transportas) ir kartais krenta, tiesiogine prasme, pakirsti žmonių, kurie už vairavimą netgi gauna algą. Šiaip gal įrašas nelabai tinkamas kelionių dienoraščiui, bet kadangi mūsų troleibusais ir autobusais naudojasi ir užsienio turistai, reikia padėti mūsų geresniems atstovams biuruose susigaudyti, kur slypi jų valdomos kontoros ydos. Iš grynai krikščioniškų paskatų tai ir padarysiu šiame įraše.

Paskutinis mano kantrybės taurę perpildęs lašas buvo epizodas praeitą savaitę prie Kalvarijų turgaus. 10 maršruto autobuso vairuotojas durimis prispaudė į autobusą lipančią pagyvenusią moterį per jos pirkinių krepšį taip, kad iš jo iškrito pomidorų maišelis. Moteris netekties nepastebėjo, nes visomis jėgomis ir visa gerkle rovėsi iš nelaisvės*. Kai pakėliau maišelį, moteris jau buvo prasispraudusi vidun, ir autobusas jau buvo nuvažiavęs. Kitas to paties 10 maršruto autobusas Baltupiuose neprivažiavo prie šaligatvio, ir jauna pora vaiko vežimėlį turėjo iškelti pati per nemažą tarpą tarp autobuso ir šaligatvio. Ir tai tik dalis to, ką vilniečiai turi išgyventi kas dieną mokėdami nemažus pinigus už prastą kokybę, kuri dar juos ir suluošinti gali.

VVT gali labai prisidėti prie Vilniaus, kaip draugiško miesto, įvaizdžio formavimo ir tam tikrai nereikia milijonų iš ES fondų. Tam reikia, kad VVT administracija ir darbuotojai, kurie tikslingai išjuda į Vilniaus gatves už transporto priemonių vairų, suvoktų, kad jie yra socialinės paslaugos teikėjai, o vilniečiai yra jų klientai, o ne autobuso durimis medžiojami zuikiai**.

Šaltinis: čia.

Savo pasipiktinimą aš išreiškiau socialiniame tinkle Facebook ir adresavau Vilniaus merui R. Šimašiui. Kodėl jam? Neabejingi mano klaidai žmonės tuoj pat pranešė, kad ne mero pareiga yra VVT darbo kokybę kelti. O aš nesutinku. Kad jau ponas Šimašius yra miesto galva, tegul ir dirba tam, kad miestui būtų gerai***. O jeigu yra per daug sudėtinga tai daryti, tai reikia mažinti biurokratinį aparatą ir pradėti nuo VVT administracijos. Kitas klausimas-kodėl nerašiau skundo autobusų parko direktoriui? Į klausimą atsakysiu klausimu- o jis mažas vaikas ir nežino, kas jo kontoroje dedasi? VVT autobusų parkas turėtų įsteigti atskirą departamentą skundams nagrinėti, nes kuo toliau, tuom blogiau darosi. Yra tik vienas ginklas- viešumas.




Daugelį vilniečių visuomeniniame transporte kamuoja viena fobija- kad tik durimis neprispaustų! Ar pagalvojote, kodėl tokios žmonių sankaupos prie durų ir neina įlipti, kai visas autobuso galas ir vidurys tušti? Nes norintys už trijų stotelių išlipti jau dabar stojasi prie durų, nes kitaip arba juos durimis beišlipančius prispaus, arba net neleis išlipti.

Problema Nr. 1: trijų sekundžių taisyklė. Matyt, autobusų ir troleibusų vairuotojai turi laikytis krepšinio įstatymų ir uždaryti duris ne vėliau nei per tris sekundes. Jeigu uždarys vėliau, leis įlipti pribėgusiam uždususiam nuo lėkimo vyriškiui ar neprimatančiai ir koks čia autobusas visų klausinėjančiai senutei su pomidorų daigais, tai po mirties jų siela keliaus į Pragarą. Kitaip negaliu paaiškinti tos baisios durų uždarymo skubos. Kritikai konkrečiu mano aprašytu atveju prie Kalvarijų turgaus įžvelgė lengvinančių aplinkybių- o gal moteris bandė įlipti į autobusą jau po durų uždarymo signalo? Žinote, man toks argumentas juokingas- pagyvenusi moteris judrioje gatvėje tikrai gali neišgirsti to esminio pyptelėjimo, o vairuotojas gi turi akis ir veidrodžius, per kuriuos turi sekti keleivių judėjimą. Ir šiaip jau durų uždarymo mygtuką reikia nuspausti kai sulips visi keleiviai, net jeigu tai užtrunka daugiau nei tris sekundes. Man teko matyti panašią situaciją Londone- autobuso vairuotojas irgi durimis prispaudė išlipantį senjorą, tai vairuotojas išlipo iš autobuso, priėjo prie keleivio ir asmeniškai atsiprašė. Vilniuje tave geriausiu atveju aprėks, kad esi žioplys.

Problema Nr.2: ne mažiau nei pusės metro tarpas tarp autobuso grindų ir šaligatvio. Vairuotojams, kurie moka privažiuoti prie pat šaligatvio, rezervuota vieta Skaistykloje, ne kitaip, nes šiuo klausimu VVT paslaugos teikėjo požiūris į klientą yra mažų mažiausiai atsainus. Net man, palyginus sveikam žmogui, ne visada pavyksta normaliai įsiropšti į transporto priemonę per žiojėjantį plyšį (dar žr. Problemą Nr. 1, kuri tokiu atveju yra ypač aktuali), o ką jau kalbėti apie senjorus, ligonius, mažus vaikus, nėščias moteris, tėvus su vežimėliais- būtent jie naudojasi VVT paslaugomis. Po nesenos kojos traumos žygio metu naudotis VVT man buvo tikras iššūkis. Na, pasakykite Jūs man, kokio rašytinio, skaytinio ar prisisapnuotino nurodymo reikia, kad vairuotojas tiesiog kultūringai privairuotų troleibusą/autobusą prie pat šaligatvio? Kaip Londone ar Berlyne.

Problema Nr.3: įlipti per priekines duris lygu eiti prieš Motiną Gamtą. Įlipimas per priekines duris ne tiek pakėlė vienkartinių bilietų pardavimus, kiek kaip žaibas trenkė į mūsų chaotišką natūrą visur pulti urmu kaip skėriams. Sumažėjo asocialių asmenų, kurie ne tik prismardindavo transporto priemonę, bet ir važiuodavo be bilieto. Žmonės jau beveik išmoko gražiai po vieną sulipti į autobusą, netgi atsisėti beveik visiems būdavo (nesuprantu aš tų karingų senjorų, kurie griūdami puola visur pirmi, lygtais būtų kada gavę stovėti), ir šitaip Vilnius stojo greta Londono, Berlyno ir netgi Maltos. Įlipimas per priekines duris tikrai neužtrukdavo, o perkantys bilietus irgi buvo išmokę lipti paskutiniai. Kauniečiai iki šiol palaiko tokią tvarką ir nieko, žaibas netrenkia. Kodėl tuometiniam merui A. Zuokui reikėjo atšaukti šią tvarką Vilniuje ir vėl nusviesti mus į chaosą, tai aš nežinau. Nes dabar priekines duris vairuotojai atidaro ir uždaro pagal savo nuožiūrą, o keleiviams savo šansus per jas įlipti tenka burti iš kavos tirščių.

Problema Nr.4: geltonieji bilietų skaitytuvai neprivalo nieko rodyti, o gale esantis visada turi būti sugedęs. Vakar teko stebėti sceną, kaip moteris neturėjo akinių ir neįžiūrėjo, kiek jai dar važiavimų likę, tai talkon stojo pusė autobuso. Gale esantis skaitytuvas aštuoniais atvejais iš dešimties neveiks. O žmogus, kuriam skaitytuvas praneš, kad kortelė tuščia, net nenueis bilieto nusipirkti, nes tiesiog nesupras iš to keisto garso, kad bilietas nenuskaitytas. E-bilieto idėja gera, bet įgyvendinimas- norėta kaip geriau, išėjo kaip visada.

Problema Nr.5: o kam tau reikia žinoti autobuso maršrutą? Štai Prahoje visuose tramvajuose yra išklotinė, kokiose stotelėse stoja šis tramvajus. Tokios išklotinės yra ir daugelio miestų metro. Vieną kartą tokią mačiau Vilniuje 2G maršruto autobuse. Juk būna, kad laukiate vienos transporto priemonės, o atvažiuoja kita. Puolate prie to nelemto tvarkaraščio stotelėje, o ten tik gatvių pavadinimai. O Jums juk ne gatvių reikia, Jūs jų netgi nežinote, nes Jums reikia konkrečios stotelės. Rizikuoti pavažiuoti jau duris atidarančiu troleibusu ar autobusu, ar dar likti laukti? Tokios išklotinės būtų naudingos ir vilniečiams, ir miesto svečiams, ir ne karvę kainuotų. Dar visuose autobusuose ir troleibusuose turėtų būti švieslentės, kuriose praneštų kitos stotelės pavadinimą, informuotų apie pakeistą maršrutą renginių metu, o kritiniuose taškuose (pvz., Žaliasis tiltas) angliškai informuotų apie galimus persėdimus (į Ozą, Akropolį, oro uostą, autobusų stotį).

Problema Nr.6: ženklų kalbos pamokėlės perkant bilietą autobuse. "Vieną pilną ir vieną pusę!"-riaumoja iš visų plaučių vyriškis taip, kad gale sėdintys keleiviai pašoka iš netikėtumo, nes vairuotojas spręndžia mįslę su gauta keista pinigų suma. "Du,"- rodo V ženklą elegantišku kostiumėliu vilkinti moteris. "Ne, ne, aš daviau 2 EUR,"- dėl blogai atiduotos grąžos skundžiasi studentas. Tas turbūt neperšaunamas stiklas, skiriantis vairuotojus nuo keleivių, tikrai neprideda karmos taškų VVT įvaizdžiui, o lovelis pinigams primena pašto langelį kalėjimuose. Dėl panaikintos tvarkingo įlaipinimo sistemos dalis keleivių taip ir nepasivargina nusipirkti bilieto. O kol tie keli sąžiningiausieji perka, transporto priemonė stovi (tiesa, dažniausiai vairuotojas parduoda bilietus žongliruodamas su vairu), o Jums kapsi e-bilieto minutės.

Problema Nr. 7: vairuotojas negali atrodyti tvarkingai. Juk jis-darbe! Aš visada žaviuosi Londono ir Berlyno vairuotojais, taipogi tarpmiestinio susisiekimo iš Vilniaus vairuotojais, Ecolines ir Lux/ Simple Express vairuotojais, nes jie vilki uniformas. Turbūt tai mano moteriška silpnybė, nes man visi unformuoti vyriškiai iš karto pasidaro gražūs. Bet čia ne apie tai. Juk nesunku įvesti aprangos kodą ir VVT darbuotojams. Nebūtina nustatyti griežtą protokolą, galima pateikti rekomendacijas, kurias turi atitikti vairuotojo apranga. Manau, kad kelias poras baltų marškinių ir kaklaraištį savo spintoje turi kiekvienas vyras. Šitu klausimu net nebūtina, kad VVT administracija nuleistų įsakymą iš viršaus, tokia iniciatyva gali kilti ir iš apačios.

Problema Nr. 8: tu neprabilsi angliškai, nes ateis VLKK ir atims tavo katiną. Vėlgi scena iš nesenos buities: Santariškių kryptimi važiuojančiame 2G maršruto autobuse užsienietis nesėkmingai bando išsiklausinėti vairuotojo, ar šis autobusas stoja Jeruzalėje. Kodėl jis trukdo vairuotoją? Nes nėra išklotinių su stotelėmis. Kodėl vairuotojas net nekalba su užsieniečiu? Nes nemoka angliškai. Ir nereikia čia man pasakoti, kad užsienyje niekas nekalba angliškai. Taip, nekalba. Ir kaip Jūs ten jaučiatės tada? Nekaip, ar ne? Tai ar į tokį užsienį mums reikia lygiuotis? Varšava Centralna traukinių stoties informacijoje nekalba angliškai, bet kodėl tai turi tapti mūsų VVT pavyzdžiu? Ir juk transporto priemonėse užsieniečiai neketina kalbėtis angliškai apie smegenų chirurgiją, o tik nori susižinoti elementarią informaciją. Ir ne visi turi išmaniuosius telefonus ar pakankamai laiko susigaudyti, o net ir neprivalo to daryti, jeigu viešojo transporto sistema yra draugiška keleiviui.

Problema Nr. 9: švara transporto priemonės salone galioja tik tris stoteles. Nors bendras švaros lygis transporto priemonėse per kelis paskutinius metus pakilo, apsukęs ratą po miestą troleibusas ar autobusas dažnai galėtų tiesiog papildomai sustoti Kariotiškėse ar kur ten pas mus artimiausias šiukšlynas ir išsikuopti. Deja, tarp keleivių pasitaiko ir graužtukus mėtančių, saulėgrąžas aižančių, butelius paliekančių kiaulių. Aš asmeniškai juos pastatyčiau valyti transporto priemonių salonus, o jų vardus ir pavardes viešinčiau žiniasklaidoje. Kiti keleiviai bijo sudrausminti tokius porakanopius, nes tie būna agresyvūs ir keikiasi. Ką daryti tokiu atveju padoriems keleiviams, lieka neaišku.

Problema Nr. 10: plepėti telefonu už vairo yra svarbi darbo dalis. Ši nuodėmė dažniausiai ištinka troleibusų vairuotojas, kurios geba net kelias stoteles vairuoti ir pliurpti telefonu. Autobusų vairuotojai šituom piktnaudžiauja retai.

Problema Nr. 11: A juosta ir greitieji autobusai privalo būti kamščių priežastimi. Žadėti "žalieji koridoriai" vis dar neveikia, greitieji autobusai stringa kamščiuose nepaisant A juostų, nes šios vis dar nepasiekė reikalingų vietų (pvz., dalis Laisvės prospekto). Raudonos šviesos, žiedinės sankryžos ir kitoks blogis nedaro kelionės VVT patrauklia. Tačiau reikia pripažinti, kad kur A juostos veikia, ten VVT turi didelį privalumą.

Problema Nr. 12: švieslenčių rodomas ir realaus atvykimo laikas turi skirtis iki 3 min. Ši problema nesiprašo detalaus komentavimo, nes visi, kas turi akis, tai pastebi. Blogiausia, kai autobusas atvažiuoja per anksti, nes kito tenka laukti net apie 20 min. Berlyno autobusų punktualumas yra vertas susižavėjimo, ten viskas sekundė į sekundę kaip rodo švieslentė, o jeigu autobusas vėluoja, tuoj pat atsiranda prierašas ekrane. Vilniuje daugeliu atvejų kol kas švieslentės ir VVT priemonės gyvena du atskirus gyvenimus. Aš suprantu, kad gali būti kamštis, raudona šviesa, ir pan., bet švieslentės į tai turi reaguoti konkrečiau. Beje, švieslenčių reikia ir miegamuosiuose rajonuose, ne tik centre.

Problema Nr. 13: šildymas žiemą ir kondicionieriai vasarą. Oi, ne, šildymas vasarą, o šaldymas žiemą! Mūsų žmonės jau įprato būti vežami kaip buratinai, įšokti ir iššokti iš autobuso ar troleibuso, netgi vienu šuoliu prarajas tarp salono ir šaligatvio įveikti, todėl iki mikroklimato sutiekimo, kokio nusipelno išsivysčiusia save laikančia šalyje gyvenantys žmonės, toli kaip iki Mėnulio. Tokios paslaugos yra brangios, o tauta įpratusi kentėti ir Rūpintojėlius drožti, todėl jų sąskaita galima pataupyti. Pataupyti iš tų pačių mokesčių, kuriuos minėti buratinai sumoka į valstybės biudžetą, beje.

Problema Nr. 14: chaotiškas miesto centro uždarymas renginiams yra miesto vizitinė kortelė. Ypač tuom džiaugėsi neseniai dviračių maratono metu į oro uostą bandę nuvažiuoti turistai su lagaminais. Jie padarė namų darbus, viską susieškojo internete, pasiruošė monetų be grąžos bilietams, net kas tas "oro uostas" išsivertė, bet autobusas vis tiek neatvažiavo. O mano asmeniniu atveju kai 10 maršruto autobusas pradėjo sukti į Lovo st., salone pasigirdo daug nustebusių balsų. O paskui-ir keiksmų. Ir tai amžinas grėblys, ant kurio lipa ir miesto galva, ir VVT administracija, nes ne iki galo iškomunikuojami transporto pasikeitimai renginių dienomis, ant stotelių nėra papildomų tvarkaraščių, išmaniosios technologijos neatsinaujina tai progai, ir rezultate turime daug supykusių vilniečių ir išsigandusių užsieniečių. Mes tai kaip nors, o jų tai lėktuvas nelauks.

Amžina Problema: dviračio vežimas troleibuse/autobuse. Šuo, kuris gali loti, kąsti ir pridergti, yra kažkodėl mažesnis blogis nei tylus dviratis, kurį reikia pavežti tris stoteles, nes jam subliuško padanga. Arba tiesiog norisi jį nusigabenti iš Justiniškių iki Vingio parko.

EDITED: šį problema sulaukė mūsų miesto valdžios dėmesio: Sostinėje pradeda kursuoti velobusai. 

2014 m. Vilniaus meras A. Zuokas sakė, kad kasmet gaunama virš 100 keleivių skundų, kurių dauguma pripažįstama pagrįstais. Jeigu metai turi 365 d., tai gaunama po skundą kartą per keturias dienas. Mano manymu, tai baisus skaičius. m.Ticket programėlės naudotojai turi galimybę transporto priemonėje nuskaityti QR kodą (ar įvesti garažinį numerį)  ir užpildyti anketą apie paslaugų kokybę. Būtų įdomu sulaukti šia galimybę pasinaudojusių keleivių įspūdžių. Daugiau VVT klientų nuomonių rasite čia: Vox populi, vox Dei arba Skundai dėl VVT kokybės.

Ko reikia Vilniaus VVT, kad būtume tikrai europietiškas miestas? Visų pirma, išmeskime tuos grabus ant ratų ir įsigykime moderniškus troleibusus ir autobusus, su kondicionieriais, stotelių planais ir švieslentėmis informacijai salone. Taip, pinigai dideli, bet sostinė irgi tik viena, o legendos apie jos transportą jau lenkia Gedimino sapną. Toliau, kelkime vairuotojų darbo kultūrą įvesdami uniformas, privažiavimą prie pat šaligatvio, ir kvalifikacijos kėlimo kursus anglų kalbai. Spręskime bilietų kontrolės tvarką, kuri dabar primena įkaitų paėmimo dramą. Bilietus parduoti turėtų stotelėse įrengti bilietų automatai, kuriuose būtų galima ir Vilniečio kortelę papildyti. Ir tai jau bus pusė darbo atlikta.

Taip kad eikite ir dirbkite.

Su meile, ir kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla

*Pomidorus palikau prie remontuojamos VVT stotelės "Kalvarijų turgus".
** Negalėjau susilaikyti nuo tokio šaunaus palyginimo. Geras, ką?
*** Ir dar ponas Šimašius Facebook'u naudotis gerai moka.