Kelionė į Kijevą: pirmoji diena.

Mintis pamatyti Kijevą kilo dar gegužę grįžtant iš Minsko, tik nesitikėjau, kad tai pavyks įgyvendint taip greitai. Po puikiai praleistos savaitės Baltarusijos sotinėje pamaniau, kad reiktų pasinaudoti tam tikrais privalumais kaip dar mano nepamiršta rusų kalba, lankomo krašto kultūrinis savitumas bei euro nebuvimas ir aplankyti Ukrainos sostinę. Ir štai užmatė mano žvitri akis internetuose irgi Feisbūkuose, kad Wizzair kompanija (čia vienos iš tų pigių oro linijų, kur iš moterų šakočius atiminėja, nes tie netelpa į rankinukus) skraidina į Kijevą už labai gerą kainą. Tokią gerą, kad net pinigų bankinėje kortelėje turėjau iškart užsimokėti. Skrydis truko kažkur 1 val. (bet oro uoste, be abejo, reikėjo būti žymiai anksčiau nei išvykimo laikas nurodytas ant bilieto). Svarbu atsiminti, kad keliaujant į Ukrainą reikalingas pasas ir pro akylą pasų kontrolę prasmukti su ID kortele tikrai nepavyks. Wizzair laukimo zona praėjus pasų patikrą labai mažytė, paprastas sumuštinis su vištiena ir majonezu kainuoja 9.90 LTL (!!!). Laukimo zonoje buvo du variantai stumti laiką: mokytis atmintinai savo pasą puslapis po puslapio arba stebėti priešais įsitaisiusią ukrainiečių lesbiečių porelę, kurios visą laukimo laiką meiliai čiupinėjosi. Turistai.

Išlipant (kadangi plepėjau su viena moterimi, klausėsi bent po dvi eiles iš abiejų pusių) pora sėdėjusi priešais mane man padavė kortelę su taksi telefonais, katrie yra ne žulikai ir ne brangininkai, nes mano pokalbio metu paminėta orientacinė kaina gauta iš hostelio privertė juos, švelniai tariant, krūptelėti. Kaipmat per praėjimo eilę (kol nusiėmėme rankinį bagažą ir apsirengėme) užvirė diskusija apie Kijevo taksi privalumus ir trūkumus. Man buvo toks kultūrinis šokas. Įsivaizduokite, susirenka kur nors būrelis lietuvių ir vienas sako: "Va vakar važiavau namo taksi "Greitvežata", kaip pigu buvo!", kitas pašnekovas svajingai priduria: "O vat mes visada užsisakome "Zvimbkbitute"-greiti ir tikrai pigūs", o trečias visus suniekina : "Niekus tauškiate, gerbiamieji, nėra geresnės taksi firmos kaip "Taksibeskiriamojoženklovita", ten vairuotojai su keleiviais pasisveikina. Ir baisiai pigiai veža!".

Pasų patikrinimo punktai Kijeve oro uoste bendri, nėra atskiros eilės ES piliečiams. Pareigūnas ilgai vartė mano pasą, žvelgė per didinamąjį stiklą, konsultavosi su kolegomis, klausinėjo kokiu tikslu atvykau, ar viena keliauju, ar pirmas kartas Ukrainoje. Kai stovi štampas pase, kad nebe pirmas, tai ir išsisukt neina. Bet esmi atpratusi nuo tokių kvotų ant rubežiaus, tai išsigandau, kad jeigu dar paklaus ir kur buvau pirmą kartą, o aš taip ir pasakysiu "Černobylis", tai mano kelionė į Kijevą ims ir pasibaigs oro uoste. Paskui mane protino hostelyje, kad reikia duodant pasą sakyti "Hello" ir nebus klausimų :-) Visgi praleido, matyt, patikima pasirodžiau.

Hostelyje buvau gerokai prieš įsiregistravimo laiką, bet mano urvelis kambarys buvo jau paruoštas. Buvau užsisakiusi vienvietį kambarį. Hostelio vyriškosios lyties gyventojai šmirinėjo po koridorius vienais labai labai labai aptemptais triusikėliais ir nusitvėrę dantų šepetėlius. Gal pas slavus taip įprasta? Iš to strioko net spynelę ant lagamino atrakinau iš kelinto karto, rankos drebėjo, net pamaniau, kad ne tuos rakčiukus pasiėmiau. Hostelis nebeturėjo miesto žemėlapių, todėl į dvyliktos valandos susitikimą garsiojoje Andrėjaus gatvėje nuvykau vidinio navigatoriaus, Kijevo metropoliteno ir gerų žmonių padedama. Metropolitenui pirkau magnetinę papildomą kortelę mokėti už metro, jos kaina 7 grivinos (UAH), paprašiau 10 bilietų po 2 grivinas, viso gavosi 27 UAH (valiutos kursas 10 UAH - kažkur 3,09 LTL). Nuvykusi į vietą pasiėmiau iš anksto suderėtą Kijevo miesto kortelę, apie kurią bus atskiras įrašas. Manėte, kaip tas klasika tapęs filmas sako, Stambulas-kontrastų miestas? Tai Kijevas ne ką mažiau spalvingas. Kur daugiau pamatysi prie traukinių stoties sėdinčias moteris su pasikabintais kartono lakštais "Квартира" ant krūtinės?

Kijevo miesto kortelė.

Kol kas man garsioji menininkų gatvė nepaliko didesnio įspūdžio, bet visai kitas vaizdas buvo apsilankius tenais savaitgalį. Šiaip didžioji dalis Kijevo yra 45 laipsnių kampu ir visą laiką reikia kėblinti į viršų, vargšas turistas liežuvį greitai iškiša. Kaip pasakė mano sutikta ukrainietė, Kijevas- miestas ne slabakams. Jau buvo pietų metas, todėl dairiausi kur čia pasimaitinus. Keliaujant maitintis reikia ne kada nori, o kada yra galimybė. Netoliese aptikau restoranų tinklo "Puzata Xata" įstaigą, kur mūsų krašte įprasto "Lido" stiliuje yra visokio maisto-sriubos, karšti patiekalai, gėrimai, desertai. Pasiėmiau barščių, pasidėjau ant padėklo, jau eisiu, o šalia stovintis vyriškis paslaugiai dyvijasi-o pampuška? Ke, sakau aš, ką tas yr?

Barščiai su pampuška.

Pampuška-tokia balta duonelė su česnaku ir padažu sulaistyta ant viršaus. Aišku, barščių autentiškumu greito maisto restorane garantuoti negaliu. Dar paėmiau gabaliuką žuvies. Papietavau už 30 UAH (apie 12 LTL).

Kadangi dar turėjau pusdienį laiko, nusprendžiau jį praleisti turiningai aplankant Šv. Sofijos cerkvę. Deja, pasitikėti mano pamėgtais In Your Pocket gidais kuom toliau, tuom labiau nebegalima. Jų teigimu, šis UNESCO pasaulio paveldo paminklas nedirba ketvirtadieniais (t.y. rytoj), o aš mėgstu viską susiplanuoti taip, kad visi lankytini tos dienos objektai būtų ant tos pačios metro linijos. Taigi, šiandien man teko nukrypti nuo kurso ir visai be reikalo, nes objektas lankomas 7 dienas per savaitę. Išties, informacija internetuose patvirtina juos nedirbant ketvirtadieniais, bet moteris bilietų kasoje buvo nuoširdžiai nustebusi tai išgirdusi.

Artimiausia metro stotelė yra Zoloti Vorota. Išėjus iš metro net loštelėjau atgal-pirmas įspūdis wooooooow nerealu!

Auksiniai Vartai. 

Jaroslavas Išmintingasis. 

Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis aptvėrė dalį miesto gynybine siena, ir šitie vartai buvo tos sienos dalis, gynybinis bokštas. Virš vartų buvo įrengta nedidelė stačiatikių cerkvė su aukso kupolu, davusi vartams pavadinimą. Tuo pačiu šie vartai buvo ir pagrindinis įėjimas į Kijevą.

Kijevas -kavos miestas. Kava čia parduodama visur, miestas pilnas automobilių su kavos gaminimo aparatais. Taipogi, alkanam likti šansų nėra, nes čia karaliauja kioskai su visokiais valgomais dalykais. Man labiausiai patiko kavos sraigė.

Kavos sraigė. 

Taigi, grįžtu prie Šv. Sofijos cerkvės. Už įėjimą į teritoriją bei cerkvės-muziejaus lankymą sumoku 23 UAH (3 UAH mokėti tik jeigu užeiti į teritoriją norite). Kadangi muziejuje negalima fotografuoti, nepraeikite šalia kasų užsimaskavusio knygynėlio-parduotuvėlės ir nepagailėkite 35 UAH (pietų kaina) už knygelę-gidą. Kijevo Rusios krikštytojas Volodimiras Didysis pradėjo šios cerkvės statybas dar 1011 metais, o jo sūnus Jaroslavas Išmintingasis užbaigė 1018 metais (nuotraukoje prie Auksinių Vartų esančiame paminkle jis pavaizduotas su šios cerkvės maketu rankose). Ši cerkvė tapo Kijevo Rusios galios ir soverenumo simboliu. Kijevo Rusios valdovai giminiavosi su Anglijos, Prancūzijos, Norvegijos, Vengrijos, Lenkijos valdovais. Čia buvo laikoma pirmoji žinoma šio krašto biblioteka.

Šv. Sofijos cerkvė. 

Vartų bokštas su varpine. Lankytojams užrašas primena, kad varpais skambinti negalima. 

Po Bresto unijos (jeigu manote, kad Liublino unija buvo blogis, tai Bresto unija buvo dvigubas blogis) cerkvė perėjo unitams ir buvo apleista, išgrobstyta, nuluptas stogas; vakarinė siena nugriuvo ir užvertė pagrindinį įėjimą. Visą XVIII-XIX a. cerkvėje buvo vykdomi atstatomieji darbai. 1990 m. Šv. Sofijos cerkvė ir ją supantis pastatų kompleksas buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien tai yra vienas iš Ukrainos labiausiai lankomų turistinių objektų. Čia galima pamatyti didžiausią pasaulyje XI a. I p. mozaikų ir freskų sankaupą. Išties, vaikščiojau kaip pasakoje. Vienoje iš koplyčių galima pamatyti 6 tonas sveriantį Jaroslavo Išmintingojo sarkofagą. Deja, jo paties palaikai dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Jaroslavo Išmintingojo sūnus, du anūkai ir proanūkis taip pat ilsisi čia. Grafičiai buvo nesvetimi ir tais laikais, tik ne piešiami buvo, o įbrėžiami, ir šiandien mokslininkai džiaugiasi rasdami 1018 metų įrašą.

Šv. Sofijos cerkvės vaizdas iš kavinukės.

Nedidelė kavinukė kviečia prisėsti su vaizdu į cerkvę. Kava ir Coca-Cola man atsieina 24 UAH, tai jau turitinė kaina, bet galiu sau tai leisti. Aplink cerkvę užveistas nedidelis parkelis su suoliukais, kur lankytojai gali prisėsti. Toks labai savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas, bet man patinka. Pas mus įėjai į bažnyčią, atlikai dvasinius reikalus, išėjai ir eini sau, o čia žmonės sėdi gerame ore, tylioje aplinkoje, ilsisi. Ir prie visų cerkvių taip. Ir aš sėdžiu, bandau pagauti ryšį į Lietuvą paskambinti, bet nesėkmingai. Užtat džiaugiuosi, kad keliauju savarankiškai, praleidau nemažai laiko apžiūrinėdama šią cerkvę-muziejų, niekas neskubina. Galima aplankyti ir cerkvės kompleksui priklausiančius pastatus kaip jų dvasininko namas, kepykla ar ta pati varpinė, bet man užteko ir pačios cerkvės. Moterims einant į šią cerkvę-muziejų reiktų turėti skarelę galvai prisidengti, nors tai nėra būtina.

Gavusi dvasinio ir kūniško peno, trepsėjau toliau. Dar prieš įeinant pro Šv. Sofijos komplekso vartus priešais ją, tik per aikštę, pamačiau dunksant kažką nerealiai gražaus. O visai priešais Šv. Sofijos kompleksą stovi paminklas Bogdanui Chmelnickiui.

Bogdanas Chmelnickis.

Bogdanas Chmelnickis ir Šv. Sofijos cerkvės kompleksas. 

Išradingi tie advokatai, reklaminasi va kaip. 

Paminklas kunigaikštienei Olgai. Netoliese sukiojosi vyrukai su balandžiais, kvietė nusifotografuoti.

Kunigaikštienės Olgos vardas neatsiejamas nuo Kijevo Rusios krikšto. Po vyro mirties Olga valdė kaip regentė už savo mažametį sūnų. Kelionės į Konstantinopolį metų priėmė krikštą. Nors jos sūnus liko pagonis, anūkas Volodimiras pradėjo Kijevo Rusios krikštą. O čia dar šiek tiek jums informacijos iš Olgos biografijos, kad žinotumėte, jog su moterimis geriau sutarti gražiuoju.

Olgos vyras kunigaikštis Igoris buvo nužudytas. Olga liko regente už savo trejų metukų sūnų. Gentis, nuo kurios rankos žuvo jos vyras, norėjo Olgą ištekinti už savojo kunigaikščio. Olgai atsisakius, gentis atsiuntė dvidešimties savo geriausių vyrų delegaciją įtikinti užsispyrusios moteriškės, o ši liepė juos palaidoti gyvus. Tada ji pasiuntė žinutę kandidatui į vyrus kad ji sutinkanti, tik reikalaujanti jų geriausių vyrų lydėti ją po šalį ir padėti įtikinti jos žmones sutikti su šia santuoka. Atvykusiems delegatams ji pasiūlė pasinaudoti pirtimi po kelionės, kur užkišo duris ir sudegino gyvus su visu pastatu. Taip pašalinus pačius pačiausius genties vyrus, Olga ryžosi susidoroti su likusiais. Ji pakvietė juos į savo vyro laidotuves, kur nugirdė ir 5,000 žmonių nužudė jos nurodymu. Gentis jau meldė pasigailėjimo. Olga sutiko priimti kaip išpirką po tris žvirblius ir po tris balandžius iš kiekvieno  namo. Tada prie paukščių kojų buvo pririštos degančios medžiagos skiautės ir šie paleisti į laisvę, o paleisti paukščiai ėmė ir grįžo ne kur kitur, o namo. Genties miestas sudegė, išsigelbėję žmonės, kurių nepribaigė už miesto vartų laukę Olgos kariai, buvo paimti į vergiją. Štai taip. 

Šv. Mykolo auksabokštė cerkvė ir vienuolyno kompleksas. 

1108 metais kunigaikštis Sviatopolkas (po krikšto-Mykolas, Michailas) pradėjo statyti šią cerkvę prie dar savo tėvo funduoto vienuolyno, manoma, kaip padėką Arkangelui Mykolui už pagalbą kovoje. Cerkvės bokštai buvo auksiniai, todėl vėliau visas kompleksas ir gavo Auksabokščio vardą. XVIII a. vid. kompleksas jau buvo matęs nemažai perstatymų. Viena koplyčia buvo pavadinta Šv. Kotrynos vardu-manoma, kad taip Petras I norėjo atsidėkoti savo žmonai už pastangas išgelbėti jį nuo turkų nelaisvės per Prutsko kampaniją. Kita koplyčia buvo pavadinta Šv. Barboros vardu, kur buvo saugomos šios šventosios relikvijos. Sakoma, kad būtent šios cerkvės komplekso kieme Grigorijus Rasputinas pirmą kartą susitiko su caro šeima. 1930 metais šis cerkvės kompleksas buvo atiduotas liaudžiai perstatyti pagal naują politinę tvarką ir 1937 metais kompleksas buvo susprogdintas. Profesiorius N. Makarenko, atsisakęs pasirašyti naikinimą įteisinančius dokumentus, mirė Novosibirsko kalėjime. Suplanuotas sovietinis pastatas taip ir nebuvo čia pastatytas, o 1997-2000 metais vyko atkūriamieji darbai. Man šis pastatas paliko netgi didesnį įspūdį nei Šv. Sofijos cerkvė.

Netoliese yra funikulierius, kuriuo galima nusileisti žemyn besigėrint Kijevo panorama ir tada pėstute eiti Andrėjaus gatvės link. Mano lankymosi metu, deja, funikulierius buvo uždarytas remontui, todėl teko tursenti laiptukais. Visa laimė, kad žemyn. Tada dar perėjau visą Andrėjaus gatvę iki viršaus, kur ji pasibaigia. Šv. Andrėjaus cerkve. Sakoma, kad Apaštalas Andriejus išpranašavęs čia būsiant pastatytą miestą ir ant kalvos, kur miestas atsiras, jis pastatė kryžių-šiandien tai laikoma ta vieta, kur ir stovi šio apaštalo vardo cerkvė. Idėja čia pastatyti cerkvę kilo Jelizavetai Petrovnai. 1744 metais ji lankėsi Kijeve ir savo ranka padėjo čia pamatinį akmenį. Cerkvės statyba rūpinosi Jelizavetos mylimas architektas Rastrelli. Pats garsusi architektas buvo ir taip užimtas statybomis sotinėje, todėl į Kijevą atsiuntė savo patikimą architektą Mičiuriną. Šiam pavyko sėkmingai susidoroti su sunkumais, nes požeminiai vandenys po kalva kėsinosi nuplauti pamatus. Kadangi Jelizaveta norėjo asmeniškai rūpintis šia cerkve, jai nebuvo skirta parapija, nėra ir varpinės tikintiesiems kviesti į pamaldas. Deja, valdovė mirė nespėjus pabaigti statybų. Po jos mirties niekas, išskyrus vieną savanorį A. Muravjovą, nebesidomėjo šios cerkvės likimu. Po dviejų šimtmečių restauracijos veiklos cerkvė toli gražu nepriminė originaliosios Rastrelli minties, bet 1963 metais Vienoje rado jo brėžinius. Jų dėka, cerkvės fasadai buvo atkurti pagal originalius planus 1970 metais.

Andrėjaus gatvė ir Šv. Andriejaus cerkvė.

Pati cerkvė labai nedidelė. Iš smalsumo žvilgtelėjau vidun, bet didesnio įspūdžio ji man nepaliko. Yra nedidelis ekskursijų biuras, bet taip ir nesupratau, kur tos eksursijos vedamos, nes pati cerkvė labai nedidukė ir iš išorės netgi įspūdingesnė nei iš vidaus. Jau buvo gerokai įdienoję, o Andrėjaus gatvės apačioje buvau aptikusi šokoladinę, todėl leidausi žemyn su ta mintimi kad tuojaus pasistiprinsiu puodeliu karšto šokolado. Jau buvo atsiradę daugiau menininkų/pardavėjų, ir vienas pasiūlymas mane užkabino- nuotrauka su ukrainietiško stiliaus vainiku. Netgi ne nuotrauka, o ištisa fotosesija!

Moteriškė sąžiningai kliksėjo mano fotoaparatu, liepė pozuoti tai prieš cerkvę, tai ne šalia automobilio, gynėsi nuo ją fotografuojančių turistų ir viena akimi sekė mano krepšiuką, paliktą prie jos stendo. Visas mano tuštybę patenkinęs malonumas kainavo 5 UAH. Čia gaunasi 2,50 LTL. Nu nesuprantu aš tų ukrainietiškų kainų, nesuprantu. Bet pati mintis verta dėmesio-įsivaizduokit kur nors Pilies gatvėje galimybę turistėms nusifotografuoti su aukštaitišku nuometu. Kad ir už 2,50 EUR. Arba su rūtų vainikėliu?

Po tokios nebrangios atrakcijos labai skaniai gėrėsi karštas šokoladas. 

Karštas šokoladas. Toks tirštas, kad net šaukštelis stovi. 25 UAH. 

Jau sutemus blaškiausi ieškodama savo hostelio. Kažkaip sutemus miestas atrodo visai kitoks, nei šviesiu paros metu. Pakeliui už 6 UAH nusipirkau buteliuką vandens, nes mane dar lėktuve įspėjo, kad iš čiaupo Kijeve vanduo negeriamas.  Kai paskutinę kelionės dieną plaukiojau garlaiviuku, tai supratau kodėl. Galų gale jau puolus į neviltį pavyko surasti savajį naktigultą, nors jis vienoje iš centrinių Kijevo gatvių. Tik žinote kaip būna, jeigu reikia numerio 66B, tai rasi visus intervale nuo 60 iki 70, bet tik ne 66B.

Štai taip praleidau savo pirmąją dieną Kijeve, o ir kitos bus ne ką prastesnės.

Su meile,

Kūtvėla Karštašokoladytė