2012 m. rugsėjo 25 d., antradienis

Kelionė Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu

Aukštaitijos siaurasis geležinkelis šį savaitgalį surengė pėsčiųjų ir dviratininkų žygį aplankant įžymias Anykščių rajono vietas. Viena žygio priežasčių- tarptautinės dienos be automobilio paminėjimas; šią dieną siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai, žmonės kviečiami palikti automobilius namie ir naudotis dviračiais, visuomeniniu transportu, vaikščioti pėsčiomis. Netgi kelionių gidų leidykla Lonely Planet savo leidiniuose jau kuris laikas skatina ne skristi lėktuvu, o rinktis aplinkai tvaresnius t.y. draugiškesnius kelionės būdus, jų tarpe ir traukinį. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis buvo pradėtas tiesti 1897 m., juo pirmasis traukinys išvažiavo 1899 m. Geležinkelis buvo tiesiamas norint sujungti Panevėžį ir Švenčionėlius. Plačiojo geležinkelio tiesti tiesiog neapsimokėjo, nes nebuvo pakeliui didelių miestų, tuo pačiu-pramonės ar karjerų. Atsižvelgiant į siauruko poreikius pylimui, pabėgiams, bėgiams gauname trečdaliu pigesnes sąnaudas nei plačiojo geležinkelio. Įdomu tai, kad iki pat XX a. antros pusės geležinkelių pagrindinis tikslas buvo gabenti krovinius, o tik vėliau jie buvo pritaikyti ir keleiviams. Siaurukas yra tapęs Kalmaro miesto (Švedija) tarptautinio aplinkosaugos konkurso nugalėtoju, konkurse pristatęs edukacines keliones dviračiu ir pėsčiomis.


DSC_0117
Pagojės stotelėje krauname dviračius atgal kelionei namo.Numinta per 20 km.


Į šią kelionę ruoštis pradėjau dar gerokai iš anksto. Dažniausiai ruoša pasireikšdavo čirpavimais "Jetau, jetau, kad tik nelytų". Vytautas "džiugiai" dieną prieš kelionę pranešė, kad savaitgalį numatoma +30'C šilumos: +15'C šeštadienį, ir +15'C sekmadienį. Vakarais kildavo rimtas filosofinis debatas "Apsiaustas nuo lietaus ar lietsargis?" O kur dar susisiekimo problemos- autobusas į Panevėžį išvažiuoja 6.10, bet joks visuomeninis transportas į stotį dar nevažiuoja.

Kelionės dieną kėliausi 4.00 ryto. Vakaris suorganizavo pavežimą iki autobusų stoties (ačiū!). Kasos dar nedirba, tai bilietą (35 LT) nusiperkame autobuse ir per kažkur 1 val 45 min. atvažiuojame į Panevėžį. Vytautas (Aukštaitijos siaurojo geležinkelio atstovas ryšiams su visuomene) pasitinka ir nukreipia reikiama kryptimi, nes iki geležinkelio stoties dar reikia pavažiuoti miesto autobusu. Siaurukas jau pakraudinėjamas vertingu kroviniu-savais ir nuomuotais dviračiais. Sumanius sutvarkyti gamtinius reikalus, paaiškėja, kad Panevėžio stoties WC yra rakinamas ir pasinaudoti gali tik klientai, o siauruko keleiviams (kad ir su vaikais keliaujant) tai negalioja. Didelis minusas sugalvojusiam šią nesąmonę. Galų gale, padarykit gi mokamas paslaugas. Visgi, raktą pavyko gauti.

DSC_0928
Siauruko vaizdas nuo pėsčiųjų tilto.

DSC_0929
Pasikrovėme.
Pirmas jausmas įlipus į pirmos klasės vagoną (26 LT)-patekau į vagoną-restoraną. Minkšti suolai, staliukai, užuolaidos...Antros klasės keleiviai keliavo kukliau. Prasideda kelionė...


DSC_0939
A. Barauskas (kairėje) supažindino keleivius su saugaus eismo taisyklėmis, G. Kerbedis pristatė kelionės programą.
Iki Anykščių, siaurukas pakeliui pravažiavo keletą istorinių stotelių.


DSC_0949

DSC_0957

DSC_0963

Kadangi traukinys juda neįtikėtinu greičiu, fotografuoti vaizdus labai sudėtinga. Nemaniau, kad paveldas gali išvystyti tokį greitį! O kur dar faktas, kad saugumas- svarbiausia, todėl labai blaškytis su fotoaparatu neleidžia, o kai leidžia-už pakarpos laiko :-)


DSC_0989
Anykščių siauruko stotis.
Atvykus į Anykščius, kol kas dviračių negalima išsikelti, nes turime išleisti priešpriešinį traukinį. Tuo metu galima apžiūrėti stoties pastatą ir pasiklausyti pasakojimų, pasinaudoti patogumais.


DSC_0981
Išlydimas kitas reisas į Panevėžį.

DSC_0983

DSC_0986
Stoties personalas asmeniškai palydi keleivius.

IMG_0111
Einu :-) Kadangi judu pėsčiomis, turiu aplenkti dviratininkus, kol jie pajudės.
 Nors archeologiniai radiniai rodo Anykščius menant be galo senus laikus, pirmas rašytinis paminėjimas įvyko "tik" 1440 (kiti šaltiniai mini 1422) metais ir ne bet kaip, o kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, tuo metu jo perleistas valdyti Radvilai Astikaičiui (kuris laikomas Radvilų giminės pradininku). Miesto pavadinimas yra hidroniminis, t.y. paremtas vandens telkinio (šiuo atveju-upelės Anykštos) pavadinimu. Be abejo, ne vienam turbūt yra tekę skaityti padavimus, kai nykštį susižeidęs žmogus surikdavo "Ai, nykštys!" ir taip būdavo pavadinta vietovė. Nuo 2008 metų kasmet yra  skiriama Lietuvos kultūros sostinė. Pernai tai buvo Šilutė, šiemet tai yra Anykščiai, kitąmet tai bus Palanga.


DSC_0993
Dviračių iškrovimas.

DSC_1001
Kritinė masė pajuda Anykščių bažnyčios link.

DSC_1006
Moterėlės moja ir  nuoširdžiai kalba "Geros kelionės". O aš joms sakau-tai kad mes tik ką atvykome :-)
Anykščių Šv. Mato bažnyčia yra aukščiausia dvibokštė bažnyčia Lietuvoje (79 m). Įdomumo dėlei pabandžius susirasti, kas gi bendrai paėmus yra aukščiausia bažnyčia Lietuvoje, kad ir ne dvibokštė, išsiaiškinu, kad ši Anykščių bažnyčia ir yra aukščiausia Lietuvoje. Pasak Bernardinai.lt, rugsėjo 21d. yra minimas apaštalas ir evangelistas Šv. Matas. Kaip gražiai (beveik) sutampa su mano kelionės data. Sakoma, kad  Matas (hebrajų kalba "Dievo dovana") buvo muitininkas-mokesčių rinkėjas, Jėzaus pakviestas sekti paskui jį. Neogotikinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia Anykščiuose baigta statyti 1909 metais. 32 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė yra didelis turistų traukos objektas. Jeigu dar nesu minėjusi, apžvalgos aikštelės yra mano silpnybė, visur, kur tik jos yra, stengiuosi užlipti. 


DSC_0998

DSC_1008
Nuotraukos vargiai perduos tą nuostabų įspūdį, kurį patyriau pamačiusi šį puikų vaizdą.

DSC_1017
Prie A. Baranausko paminklo vyksta dviratininkų pasveikinimas-pagerbimas, pakeliant dviračius ant galinio rato.
Kadangi apžvalgos aikštelė nepriima daugiau kaip keliolika žmonių vienu metu, suskumbu su pirmąja grupe. 2 LT kainuojantis bilietas ir įspėjimas, kad varpais skambinti negalima, o tada....Turbūt pamiršau paminėti, kad siaubingai nemėgstu permatomų laiptų pakopų, nes aukščio baimė mane visgi kankina ir ypač pasireiškia kabarojantis į apžvalgos aikštes. Kol užlipau iki viršaus, sąžiningai poteriavau (dėl visa ko). Žinoma, viskas įrengta patikimai ir saugiai.

DSC_1029
Aaaaaaukštaaiiii....
DSC_1032
Didysis varpas.

DSC_1042
Mūro ir nemūro kontrastas.

DSC_1027
Galingi langai buvo.

DSC_1037
Vaizdas pro langą nuo apžvalgos aikštelės.


Pati bažnyčia irgi įrengta neogotikiniu stiliumi. Labai gražus, jaukus interjeras. Kaip tik pasibaigė pamaldos, todėl galėjau laisviau pasmalsauti. Viduje prietema, bet gausiai degančios žvakutės prie šventųjų statulų sukuria labai mielą, jaukią atmosferą, labai norisi tyloje pasėdėti susikaupus. Jeigu būsite Anykščiuose, tikrai būtinai apsilankykite šioje bažnyčioje.  


DSC_0024

DSC_0005
Atkreipkite dėmesį į angeliukus ant kaltinės detalės.


DSC_1043


DSC_0003

DSC_1049

Tik per gatvę perėjus yra Angelų muziejus. Angelai vaizduojami visuose svarbiuose Šv. Rašto siužetuose: Apreiškime Marijai, Jezaus gimime, Prisikėlime... Angelas graikiškai reiškia "žinios nešėjas". Jų nemažai ir šventųjų asmenų gyvenimo scenose. Ypač dažnas yra Šv. Arkangelo Mykolo atvaizdas, kovojantis su drakonu-Šėtonu. Angelai pasiųsti į Žemę žmonėms padėti arba juos nubausti. Sparnuotos ikikrikščioniškosios religijos figūros (kaip pergalės deivė Nikė) irgi galimai priskirtina angelams. Angelų atvaizdais muziejaus ikvėpėja Beatričė Kleizaitė-Vasaris susidomėjo 1989 metais. Dabar jau šviesios atminties Jurga Ivanauskaitė padovanojo jai paveikslą su angelu, paskui angelų kolekcija augo ir turtėjo. 2010 metais duris atidarė Angelų muziejus, kuriam savo kolekciją ir padovanojo Beatričė Kleizaitė-Vasaris. 

Angelas yra ir Šv. Mato simbolis. Bilieto kaina 3 LT, fotografavimas-už papildomą mokestį. 


DSC_0011



DSC_0013



DSC_0016



DSC_0018



DSC_0019



Nedidelis, bet dailiai sutvarkytas muziejus. Darbuotojos dar tvarkėsi po edukacinės veiklos su mažaisiais muziejaus lankytojais. Besilankydami atkreipkite dėmesį į vertingą Monsinjoro A. Talačkos paveikslų kolekciją.

Buvau suplanavusi apsilankyti ir Anykščių Vyno firminėje parduotuvėje, bet jinai sekmadieniais nedirba.
Dar ir Lietuvos vyno sostine tituluojami Anykščiai šį titulą sieja su 1929 metais atvykusiu agronomu B. Karazija. Tuo metu vynas Lietuvoje nebuvo gaminamas, o importinis vynas buvo brangus. B. Karazija išsirūpino reikiamus leidimus ir pradėjo gaminti vietinį vyną iš vaisių ir uogų ir šis vynas buvo mielai perkamas. Jeigu kur prekyba nesisekdavo, buvo naudojama gudrybė-užeidavo keletas vyrukų, prašydavo būtent šio vyno ir labai stebėdavosi jo negavę, bei nieko kito nepirkdavo. Sakoma, prekyba iškart pagyvėdavusi po tokių vizitų :-) Jau tais laikas šis vynas buvo įvairių renginių medalininkas. Yra žinoma, kad ir Anglijos karalienė ragavo šio vyno iš juodųjų serbentų: 2006 metais spalio mėnesį Lietuvoje lankiusis Elžbieta II gavo jo dovanų. Sakoma, kad jos mama Elžbieta I irgi yra ragavusi šio gėrimo dar 1930-siais metais. Daugiau informacijos:čia. Anykščių Vyno gaminamą natūralų juodųjų serbentų vyną Voruta Žemės ūkio ministerija pripažino tautinio paveldo produktu. Kaip mini www.panevezieciai.lt, dar XX a. pr. išleistose lietuviškose knygose namų šeimininkėms nurodoma, kaip namuose pasigaminti vyną iš juodųjų serbentų. Toks vynas užėmė garbingą vietą greta kitų to meto vynų, juo, kaip teigiama, "būdavo ne gėda ir kleboną pavaišinti". 2007 metais šis vynas buvo pavadintas Voruta – legendinės karaliaus Mindaugo pilies, kuri, kaip spėja tyrinėtojai, stovėjo šalia Anykščių, vardu. Taigi, šį paveldą degustacijai pirksimės Vilniuje (ypačiai buvo rekomenduotas man buvo obuolių vynas).
 

Dar vienas lankytinas objektas Anykščiuose tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams yra Šventosios kairės krantinės takas. Ši upė labai graži, todėl aplink ją įkurti trys regioniniai parkai, jų tarpe-ir Anykščių. Nors lietutis vis dažniau papsi, susisupu į apsiaustą nuo lietaus (ne tiek man, kiek skolintam fotoaparatui, nes manasis išekliavęs su tėvais į Šiaurės Lenkiją) ir einu pasivaikščioti. Čia įrengta nemažai suoliukų prisėsti, galima užkąsti savo kelionės atsargomis.


DSC_0027

DSC_0028

DSC_0029
DSC_0032
Bendru sutarimu- panašūs į dinozaurus.
DSC_0058
Apžvalgos aikštelė.
DSC_0057


DSC_0059



DSC_0062


DSC_0050
Tako pabaigoje-pramogų parkas, kur galima įvairiai karstytis ir laipioti. Tai- "Dainuvos nuotykių slėnis".
Esminis renginio lūžis įvyko sutartu laiku grįžus prie bažnyčios. Norėjau atsisveikinti su savo draugais, kurie kelionę tęs dviračiais. Pati šia transporto priemone esu vieną kartą važiavusi vaikystėje, tada netikėtai buvo BUMBT ir nuo to laiko šia, mano nuomone, nelabai stabilia transporto priemone nedrįstu naudotis. Tačiau netikėtai sužinau, kad dviratininkus lydės automobilis, todėl neriu skubiai pasiprašyti pavežama-juk tada galėsiu pamatyti ir kitus kelionės objektus! 


DSC_0063

Policija lydi dviračius toliau. Ne, mes niekuom nenusikaltome :-)



DSC_0068
Upelė Anykšta pavirtusi kriokliu. 2006 m. duomenimis-švariausia Lietuvos upė.
DSC_0073
Suirusi vandens užtvanka. 
Toliau lankome Arklio muziejų. Kad arklys žmogaus gyvenime yra svarbus liudija tai, kad žodis "mirti" būdavo taikomas tik žmogui, bitei ir arkliui. Muziejuje galima susipažinti su šio žmogaus pagalbininko gyvenimu, pajodinėti, pasivažinėti bričkele. Teritorija tikrai nemaža, bus ką veikti ir mažam, ir dideliam, visko net nespėjau dorai pamatyti (akis užmatė net kalvystės ekspoziciją).Kasoje galima įsigyti suvenyrų arklio tematika.
DSC_0082
Dėmesiu besimėgaujantis (raudas?) arklys laukia savo raitelio.
DSC_0094

DSC_0079
Muziejaus patalpa, kur eksponuojami įvairūs daiktai susiję su arklio gyvenimu.

Šalia muziejaus veikia kavinė "Pasagėlė", kurioje galima paragauti labai skanios kmynų skonio giros.

Toliau mūsų kelias juda Andrioniškio link, kur apžiūrėsime bažnyčią ir nusipirksime vietinių gėrybių. Andrioniškio apylinkėse būrėsi 1863 m. sukilėlių būriai, netoliese miškuose buvo pagrindinė Z.Sierakausko sukilėlių stovykla. Lietuviškos spaudos draudimo metais čia itin aktyviai buvo platinama spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos.Andrioniškio bažnyčia yra jau trečia šioje vietoje. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1726 m. kunigaikščių Čartoriskių. 1790 m. pasenusią bažnyčią perstatė Penionių dvaro savininkas Penianskis. 1935 m. buvo pastatyta jau akmeninė bažnyčia. Šiuo metu bažnyčia yra valstybės saugomas architektūros paminklas.


DSC_0105
Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.


DSC_0102



DSC_0106
Ekologinės avietės. Tikrai labai skanios.
Kas nuvargęs, kas dar energijos ir kitam galintis paskolinti, judame link Pagojės stotelės, kur mus pasiims iš Anykščių 16.30 išvykstantis siaurukas.Oras vis bjūra ir į siauruką sušokame jau gerokai išprausti lietaus.

DSC_0111
Pylimas dviračiams sukelti į siauruką.
Kelionė atgal neprailgsta dalinantis kelionės įspūdžiais ir šildantis čiobrelių arbata. Apie 19 val. siaurukas grįžta į Panevėžį. 20.25 valandos autobusas į Vilnių (35 LT) buvo nepilnas, bet dviaukštis, todėl užsiėmėme geriausias vietas antro aukšto priekyje ir galėjome stebėti kelią. Nors oras ir nelepino, bet kelionė padarė įspūdį. Dabar peržiūrint nuotraukas matosi, kiek daug puikių įspūdžių pavyko užfiksuoti.

Keletas naudingų nuorodų:

Aukštaitijos siaurasis geležinkelis http://www.siaurukas.eu
Anykščių parapija http://www.anyksciuparapija.lt/anyksciu-svento-mato-baznycia/
Angelų muziejus http://anyksmc.lt/
Bernardinai.lt http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-21-sv-matas-evangelistas/69069
Anykščių Vynas http://www.avynas.lt

"Laiko smeigtukai" tinklaraščio įspūdžiai iš panašios kelionės:

http://arecibo2010.blogspot.com/2012/09/siaurukas-anyksciai-ir-kt.html

Ar Jums teko keliauti siauruku?

Su meile,

Kūtvėla Dvirataitė



Komentarų nėra: